2019 m. liepos 27 d., šeštadienis

Nepaisant Skvernelio

Antradienį Seimas vėl patvirtino premjeru Saulių Skvernelį. Turiu prisipažinti, kad nepalaikiau šios kandidatūros.

Sunku matyti premjeru žmogų, kuris pats neapsisprendžia kas jis toks. Kalbant apie mokesčių politiką, jis nori būti populiarus liberalas, mažinantis mokesčius. Tačiau kai kalbame apie išmokų dalinimą – jam jau norisi būti dosniu socialdemokratu, kuris nori duoti visiems ir visko daug. 

Nemanau, kad Lietuvos ateičiai tai yra optimaliausias elgesys. Valstybei norint eiti į priekį - reikia aiškios krypties, o ne straksėjimo nuo kojos ant kojos. 

Skvernelio mokestinės ir išmokų politikos blaškymosi pasekmė yra nepakankamas ir netolygus ekonomikos augimas. Nors premjeras su svita atkakliai trimituoja, kad jų prioritetas yra pajamų nelygybės ir atskirties mažinimas, tačiau statistika rodo, jog žodžiais situacijos nepakeisi. Tam reikia nuoseklių darbų. 

Man, kaip konservatorei, norisi, kad dirbant tuos darbus žmonėms būtų duodamos ne žuvys, o meškerė. Ta meškere galėtų būti švietimas. Nes būtent švietimas, mano nuomone, gali sutraukyti skurdo ratą ir kurti didesnę pridėtinę vertę kiekvienam gyventojui bei visai šalies ekonomikai. 

Todėl buvo labai keista Seime klausytis premjero kalbų, kuris po trejų metų savo poste staiga supranta, kad švietimas yra pagrindinis prioritetas. Ir šiai sričiai netgi siūlo pasirašyti nacionalinį susitarimą. Būtų galima viltingai džiūgauti, tačiau patirtis verčia abejoti gerų norų perspektyva.

Per pastaruosius trejus šios Vyriausybės darbo metus švietimas dažnai buvo diskusijų objektu: sulaukėme milžiniško beprecedenčio mokytojų streiko, populiariausia idėja Lietuvai išrinktas mokytojo profesijos prestižo didinimas. Tačiau nepaisant to, priimant konkrečius sprendimus švietimo kokybė visada buvo dėmesio užribyje ir jokio esminio proveržio šioje srityje taip ir neįvyko. Ikimokyklinio ugdymo prieinamumas yra tokiame pačiame žemame lygyje, bendrojo ugdymo kokybė regionuose vis dar atsilieka, aukštojo mokslo reforma virto kažkokia kakofonija. Na, o mokymasis visą gyvenimą, kuris kitose Europos sąjungos šalyse tikrai padeda sukurti didesnę pridėtinę vertę, yra vienas iš mažiausių visoje Europoje. 

Savo gražiose strategijose Vyriausybė piešia, kad mokymosi visą gyvenimą rodiklis išaugs tris kartus. Tačiau per savo trejus darbo metus nei per nago juodymą nepasistūmėjo į tą pusę. Ir nematau kodėl turėtų, nes jokių priemonių tam nebuvo skirta. 

Todėl savigyra dėl indeksuojamų pensijų ir kilstelėtos minimalios algos atrodo abejotinai. Ypač kai regi pasaulinį ekonomikos pakilimą ir didesniu augimu besidžiaugiančius kaimynus. Akivaizdu, kad Lietuvos gerovė auga nepaisant Skvernelio Vyriausybės, o ne dėl jos pastangų. 

Ekonomikos augimas jaučiamas visame pasaulyje, klausimas kaip mes tuo augimu pasinaudosime. Išsidalinsime išmokomis ar investuosime į galimybes. Šio premjero pasirinkimai manęs neįtikina.

2019 m. liepos 26 d., penktadienis

Valstiečiai nesuvaldo skurdo augimo

Valdančioji LVŽS partija savo rinkimų programoje rašė ir nuolat deklaravo siekius mažinti skurdą ir vis didėjančią nelygybę. Tačiau šiandien Lietuvos statistikos departamento paskelbtame pranešime apie 2018 metų skurdo rizikos rodiklius matoma visai kita realybė.

Pagal Statistikos departamento duomenis, 2018 m. skurdo situacija Lietuvoje negerėjo. Skurdo rizikos gylis išaugo nuo 28 iki 28,2 proc., o žemiau skurdo ribos kaip ir pernai gyvena 22,9 proc. šalies gyventojų. Ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas pagyvenusių žmonių skurdui, kuris išaugo dar 5 proc. Šiandien žemiau skurdo ribos gyvena net 41,7 proc. pensininkų, kai pernai šis rodiklis sudarė 36,7 proc.

„Tokie Statistikos departamento pateikti duomenys nenustebino. Valdantieji negeba pasiūlyti sprendimų, kurie realiai sumažintų skurdą. Akivaizdu, kad mokestinė reforma neduoda laukto rezultato, o atskirtis ir visuomenės susiskaldymas dar labiau auga. Apie susidariusią kritinę situaciją bei galimas priemones jai spręsti kalba ir Europos Komisija savo metinėje šalies ataskaitoje. Tačiau šiandien valstiečiai atskirtį mažina tik kalbomis.“ – teigė Seimo Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Gintarė Skaistė.

Europos Komisijos 2019 metų šalies ataskaitoje pabrėžiama, kad nepaisant spartaus Lietuvos ekonomikos augimo, skurdas ir pajamų nelygybė tebėra pagrindiniai mūsų šalies iššūkiai. Minėtame dokumente teigiama, kad naujausia gyventojų pajamų mokesčio reforma neturės reikšmingo poveikio progresyvumui ir įspėjama, jog pajamų nelygybės lygis Lietuvoje yra kritinis.

„Skaičiai rodo, kad Lietuva pagal šią liūdną statistiką yra pačiame Europos Sąjungos valstybių sąrašo gale. Didžiuojamės įstoję į EBPO, tačiau esame kurti tarptautinių institucijų rekomendacijoms. Turėtume ženkliai daugiau dėmesio ir pastangų skirti tolygiam gerovės ir galimybių augimui.“ – teigė G. Skaistė.

2019 m. liepos 25 d., ketvirtadienis

Viešojo sektoriaus turto vertinimas kontroliuojamas nepakankamai

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Gintarė Skaistė užregistravo Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo pakeitimo projektą, įpareigojantį priežiūros institucijas atsakingiau kontroliuoti abejonių keliančius turto vertinimo atvejus. Siekiama, kad turto vertinimas būtų ne fiktyvus, perrašant likutines vertes, tačiau realiai įvertinantis rinkos situaciją. Taip pat Seimo narė kreipėsi į finansų ministrą Vilių Šapoką prašydama užtikrinti skaidresnį ir efektyvesnį viešojo sektoriaus turto vertinimą ir jo kontrolę.

„Akivaizdu, kad viešojo sektoriaus turto vertinimas kontroliuojamas nepakankamai. Žiniasklaidoje įvardinti atvejai, kai vertę turintys daiktai masiškai įvertinami 1 euru, kelia nerimą. Taip sukuriamas precedentas ir didesnės vertės objektus vertinti žema kaina, o vėliau juos parduoti“, – kalbėjo G. Skaistė.

Kaip rodo žiniasklaidos šaltinių duomenys, įgyvendinant profesinių mokyklų reformą vykęs 42 mokyklų turto vertinimas kelia abejonių. Tokius nuogąstavimus išsakė ir su prašymu dar kartą įvertinti 15 viešojo sektoriaus subjektų turtą į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdybos tarnybą (AVNT) kreipėsi Turto arba verslo vertintojų Garbės teismas. Tačiau pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą, AVNT neprivalo negrinėti turto vertinimų kokybės, o tik ataskaitų atitikimą formaliems kriterijams. 

 „Nors finansų ministro patvirtintoje Turto ir verslo vertinimo metodikoje nustatyta, kad vertinti reikia bent dviem skirtingais metodais, tačiau niekas nekontroliuoja kaip tai yra įgyvendinama. Apskritai, žiniasklaidos tyrime minimas turto vertinimas kaštų metodu yra rekomenduojamas tik tokiu atveju, jei negalima turto įvertinti kitais, patikimesniais metodais. Tačiau šiandien AVNT vertina ne parinktus metodus, o atitiktį formaliems ataskaitos reikalavimams. Akivaizdu, kad to neužtenka“, – teigė G. Skaistė.

Pagal Seimo narės užregistruotą įstatymo projektą, AVNT privalėtų įvertinti Turto ar verslo vertintojų garbės teismui abejonių sukėlusias vertinimo ataskaitas. Taip AVNT įgytų galimybę vertinti ne tik formalius turto vertinimo ataskaitų kriterijus, bet ir vertės nustatymo atitiktį Turto ir verslo vertinimo metodikai.

LRT atliktą tyrimą galite rasti čia: https://www.lrt.lt/naujienos/lrt-tyrimai/5/1081867/lrt-tyrimas-vertingas-mokyklu-turtas-po-1-eura

2019 m. liepos 5 d., penktadienis

Beviltiška koalicija

Nors dar liko pusantrų metų iki rinkimų, bet Seime nuotaikos tikrai ne darbinės. Diena iš dienos matome „koalicijos formavimo“ telenovelę, kurios finalinėje dalyje turėtų kristi nepaklusnusis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Tuomet visi Ramūno Karbauskio vedami valstiečiai, su teisėsauga reikalų turintys tvarkiečiai, Georgijaus juostelę retsykiais pasirišantys lenkai ir nomenklatūriniai socialdarbiečiai iki kitų rinkimų gyvens sočiai, darniai ir laimingai.

Nežinau kaip jums, bet man šis derinys skamba kaip viltį praradusiųjų politinių paliegėlių paskutinė vakarienė. Po Europos Parlamento rinkimų pamatę krentančius reitingus valdantieji suskubo organizuoti „kėdžių perstumdymus“, tikėdamiesi taip susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą. Visgi, naują koaliciją bando formuoti tos pačios 4 politinės jėgos, kurios ir taip jau kuris laikas nuosekliai balsuodavo drauge. Ar už Gražulio neliečiamybę, ar už Širinskienės komisijas. 

Negana to, bendras visų keturių partijų palaikymo lygis pastaruosiuose rinkimuose siekia vos 22 proc. Tai rodo, kad Lietuvos žmonės nebetiki šių politinių jėgų pajėgumu dar ką nors gero nuveikti jų labui. Tad reitingams krentant belieka užsitikrinti šiltas vieteles kiekvienam asmeniškai: kam Seimo pirmininko postas, kam Konstitucinio Teismo teisėjo mantija, kam ministro portfelis, o kažkam užteks ir rezervuotos vietos rinkiminiam sąraše.

Penktadienį pasirašius koalicijos sutartį, teks būsimas ministrų kandidatūras derinti su išrinktu Prezidentu. O galima pamaina atrodo daugiau nei abejotinai. Vietoje tokių kompetentingų ministrų, kaip Rokas Masiulis ar Raimundas Karoblis, Susisiekimo ir Krašto apsaugos ministerijų viešųjų pirkimų spinduliuose pasišildyti ateina Lenkų rinkimų akcijos ir Tvarkos bei teisingumo kadrai. 

Tai kelia nerimą, nes be dėmesio lieka pagrindinės reformos ir žadėti darbai. Nepaisant skambių kalbų, Lietuvos BVP augimas atsilieka nuo visų kaimyninių šalių, o pajamų nelygybės bei skurdo rodikliai ir toliau blogėja. Penktadalio turtingiausių ir penktadalio vargingiausių asmenų pajamos kadencijos pradžioje skyrėsi 7,1 karto, o 2018-aisiais jau 7,4. Akivaizdu, kad atotrūkis ne tik nemažėja – jis auga. Europos Komisijos teigimu, pajamų nelygybės lygis Lietuvoje jau yra kritinis. Tačiau, jų nuomone, paskutinė gyventojų pajamų mokesčio reforma neturės jokio reikšmingo poveikio progresyvumui.

Ypač neramina vyresnio amžiaus žmonių skurdo lygis, kuris vien per 2018 metus prognozuojama, kad išaugo 2,4 proc. Nors ir palaipsniui didinamos, senatvės pensijos nespėja su kainų augimu. Europos Komisijos brėžiamos perspektyvos taip pat neguodžia. Jų nuomone, mažėjant darbo jėgai bendras darbo užmokesčio fondas didės lėčiau nei individualus darbo užmokestis, todėl bėgant laikui pensijų augimas gali atsilikti nuo darbo užmokesčio augimo. Dėl šios priežasties ir taip jau vienas mažiausių Europos Sąjungoje pensijų išmokų adekvatumas vidutiniu laikotarpiu veikiausiai dar sumažės.

Europos Komisija šalies ataskaitoje išskiria ir regioninę atskirtį. Skurdo ar socialinės atskirties rizika kaimo vietovėse yra beveik dvigubai didesnė nei miestuose. O ekonomikos augimo teikiama nauda skirtinguose regionuose nėra tolygi. Skirtumai tarp Lietuvos regionų nuolat didėja. Vilniaus regione BVP vienam gyventojui pasiekė beveik 110 % ES vidurkio, o kituose regionuose jis tesiekia nuo 42 % iki 77 %.  Nepaisant to, kad dar 2017 metų pabaigoje patvirtintas regionų gaivinimo planas – Baltoji knyga, tačiau iki šiol neparengtas veiksmų planas su konkrečiomis įgyvendinimo priemonėmis. Akivaizdu, kad neturint aiškaus plano nėra ko tikėtis sėkmės įveikiant šį skaudulį. 

Neabejoju, jei Seimo valdantieji mažiau dėmesio skirtų tarpusavio santykių aiškinimuisi bei postų dalyboms, ir rastų savyje tikros lyderystės, dar iki rinkimų būtų galima užtikrinti tolygesnį ir spartesnį ekonomikos augimą. Tačiau kol kas, vietoje kryptingo darbo stebime „bado žaidynes“, kai krentant reitingams kiekvienas kovoja už savo šiltą vietą po saule. Dėl to atrodo, jog ši koalicija tiesiog beviltiška.

2019 m. liepos 4 d., ketvirtadienis

Bendruomenės apie savivaldybes: "Jaučiamės lyg kare"

Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos
pirmininkas Ramūnas Navickas, Seimo narė Gintarė Skaistė,
Kauno miesto tarybos narė Jurgita Šiugždinienė
Vakar Seime vykusioje diskusijoje „Kaip priimant sprendimus išgirsti bendruomenių balsą“, kurią inicijavo Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Gintarė Skaistė, negailėta kritikos savivaldybėms: tiek derinant Kauno Žemųjų Šančių Nemuno pakrantės kelio, tiek Vilniaus Sapiegų parko atkūrimo, tiek ir Kaštonų alėjos iškirtimo Šiauliuose projektus bendruomenių atstovai pasigedo miestų vadovų noro kalbėtis ir įsiklausyti į gyventojų lūkesčius. Negana to, per 100 dalyvių sulaukusioje diskusijoje buvo priimta rezoliucija raginanti skirtingus valdžios lygmenis pradėti įsiklausyti į bendruomenių reikalavimus.

„Akivaizdu, kad dabartinė schema, kaip savivaldybės derina svarbius infrastruktūros pokyčius su vietos gyventojais – neveikia. Apie planuojamus projektus sužinoma jau įpusėjus darbams, kai kažką pakeisti būna vėlu. Savivaldybės dažnai atsisako pateikti argumentuotą nuomonę, bendruomenes įvardina kaip trukdį, tuo visa komunikacija ir baigiasi. Tokiu būdu žmonės vis labiau nusivilia politika“, – kalbėjo Seimo narė Gintarė Skaistė.

Bendruomenininkų nuomone, Lietuvos savivaldybėse nėra susiformavusių tradicijų, o dažnai ir nuoširdaus noro kalbėtis ar tinkamai informuoti gyventojus. Nors deklaruojama, jog savivaldybės siekia atsižvelgti į bendruomenių poreikius, realiai situacija yra kitokia: bendruomenės dažnai jaučiasi neišgirstos ir neįtrauktos į planavimo procesus bei projektų rengimą.

Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė Vita Gelūnienė
„Visais būdais, visais kanalais mes vis bandom prakalbinti, vis bandom užmegzti tą santykį [su meru], žodžiu, ir juokais, ir rimtai, į tai įdėdami daug kūrybos. Kartą susiformavo netgi tokia spontaniška procesija, kuri žygiavo į savivaldybę ir sausakimšai užpildė visą salę. Ten pristatėme savo pasiūlymus, pastabas projektui ir įteikėme 5600 surinktų parašų pasakydami, kad Šančiams tos gatvės nereikia, – kalbėjo Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė Vita Gelūnienė. – Deja, išrinktieji su mumis nebendrauja, o bendruomenių nuomonė keliauja į šiukšlių dėžę“.

„Iš tiesų, jausmas yra kaip kare, kur kiekvieną dieną turi eiti, stebėti... Tai yra varginantis jausmas, todėl tikrai turi vykti pokytis. Gal ir smagu, jog sukilo bendruomenės, bet dabar jau turi būti lūžio taškas ir sprendimai“, – teigė asociacijos „Gyvas miškas“ vadovė Monika Peldavičiūtė, drauge su Šiaulių bendruomene išsaugojusi Kaštonų alėją nuo iškirtimo.

Kalbant apie Antakalnio viduryje esančio Sapiegų parko rekonstrukciją, taip pat negailėta kritikos savivaldybės atstovų atžvilgiu: „Pristatytas variantas – iškertant beveik visus medžius – bendruomenės netenkino. Į dialogą iš tikrųjų buvo einama labai sunkiai. Po svarstymo nematėme, kad būtų kažkokie poslinkiai į priekį. Pataisyto projekto iki šiol nesulaukėme“, – situaciją apibendrino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos visuomeninės miesto planavimo komisijos pirmininkas Gintautas Tiškus.

Kauno miesto tarybos narė Jurgita Šiugždienienė
„Bendruomenėms turi būti sudaromos realios, ne butaforinės galimybės dalyvauti savo miesto ar rajono vystymo procesuose. Mums dar vis atrodo, kad tik „profesionalai“ geriausiai žino, kur koks parkas turi atsirasti, kur kokį kelią nutiesti, ir kaip kas turi atrodyti. Retai susimąstome apie žinojimą ir patirtį, kurias turi bendruomenės, ilgus metus gyvenančios tose teritorijose, neįvertiname, kad jos dažnu atveju jaučia ir žino geriau nei valstybės ar savivaldybės rūmuose sėdintys tarnautojai. Remiantis Orhuso konvencija,  kurti aplinką, t. y. savo  miestą yra visuomenės teisė ir pareiga“, – pažymėjo Kauno miesto tarybos narė Jurgita Šiugždinienė.

Diskusijos metu per 100 susirinkusių visuomenininkų priėmė rezoliuciją, skirtą skirtingiems valdžios lygmenims atstovaujančioms institucijoms: Vyriausybei, Seimui ir savivaldybėms. Joje prašoma skubiai parengti tarptautinės Orhuso konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje įstatymą, kuris aiškiai apibrėžtų šioje konvencijoje numatytas bendruomenių teises dalyvauti juos liečiančių sprendimų priėmime. Taip pat, siūloma aiškiau reglamentuoti vietos gyventojų apklausų organizavimą, supaprastinti informacijos pateikimą apie planuojamus infrastruktūros projektus, įtraukti bendruomenes į visus sprendimo priėmimo etapus.

Diskusijos dalyviai, Dž.Barysaitės nuotr.
„Savivaldybėse bendruomenės išklausomos labai formaliai, dažnai už akių išvadinant tiesiog rėksniais. Nes juk trukdo tiems procesams, kurie yra numatyti, sudėlioti, kuriuos daro teisėtai išrinkta valdžia. Apmaudu, kad mūsų demokratinėje visuomenėje bendruomenės pozicijos reiškimas tampa triukšmu“, – teigė ne vienerius metus savivaldos klausimus analizuojantis Mykolo Romerio universiteto profesorius Saulius Nefas.

„Kiek mes bedaužytume galvą į vietos valdžios duris, jos neatsidaro. Bet tai ar mes kalti, kad jos neatsidaro? Bendravimas su vietos savivaldybėmis yra didžiulė problema bendruomenių organizacijoms, – pripažino Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos pirmininkas Ramūnas Navickas. – Klausau kaip Vilniuje sekasi – nėra bendravimo. Apie Kauną – iš viso tyliu: toks oligarchinis modelis, kad tiktai Kinų sienos trūksta, kad būtų tarp Kauno valdžios ir Kauno bendruomenių centrų asociacijos“.

Nepaisant Skvernelio

Antradienį Seimas vėl patvirtino premjeru Saulių Skvernelį. Turiu prisipažinti, kad nepalaikiau šios kandidatūros. Sunku matyti premje...