2019 m. spalio 25 d., penktadienis

Siūloma sukurti paramos vienišiems asmenims sistemą


Laurynas Kasčiūnas ir Gintarė Skaistė, Dž.Barysaitės nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Gintarė Skaistė ir Laurynas Kasčiūnas įregistravo Šalpos pensijų ir Socialinio draudimo pensijų įstatymų pataisas, kurios leis užtikrinti oresnį pragyvenimo lygį vienišiems senyvo amžiaus žmonėms.

Seimo narių teigimu, šiuo metu Lietuvoje vis dar aktuali problema, kada orus pragyvenimas ir visapusiška priežiūra senatvės sulaukusiam asmeniui yra sunkiai prieinami. Didelės dalies senyvo amžiaus žmonių kasdienybė ganėtinai skurdi, ypač tų, kurie yra vieniši, t. y. neturi sutuoktinio, kuris galėtų jais pasirūpinti.

Oriau gyventi sau gali leisti tik socialinio draudimo našlių pensijas gaunantys vieniši asmenys, kuriems numatyta galimybė pasinaudoti mirusio sutuoktinio mokėtomis socialinio draudimo įmokomis (nuo 2019 m. našlių pensijos bazinis dydis – 24,17 Eur.). Tačiau tokios priemokos sudaro vos 6,5 proc. vidutinės senatvės pensijos dydžio. Akivaizdu, kad priemoka menkai mažina vienišų asmenų skurdo lygį ir nelabai padeda pakelti santykinai vienam asmeniui didesnius būsto išlaikymo kaštus.

„Be to, našlių pensija skiriama tik sutuoktinio dėl jo mirties netekusiems asmenims. Asmenys, nutraukę santuoką, nelaikomi sutuoktiniais, ir po vieno iš jų mirties kitas nelaikomas našliu, taigi neturi teisės gauti našlių pensiją net ir tuo atveju, jeigu su buvusiu sutuoktiniu turėjo vaikų arba pragyveno didžiąją gyvenimo dalį. Diskriminacinėje padėtyje atsiduria ir niekada nesusituokę asmenys“, – pridūrė L. Kasčiūnas.

G. Skaistė atkreipia dėmesį, kad vienišiems pensininkams būsto išlaikymas sudaro neproporcingai didelę disponuojamųjų pajamų dalį, kadangi šia našta jie negali pasidalinti su drauge gyvenančiu sutuoktiniu. Todėl visi būsto išlaikymo kaštai gula ant vienišo asmens pečių. „Juk vienam išlaikyti būstą yra santykinai brangiau, nei poroje gyvenantiems asmenims. Niekada nesusituokę vieniši pensinio amžiaus asmenys dažnai neturi ir vaikų, kurie galėtų pagelbėti sunkioje padėtyje senatvėje“, – pažymėjo Seimo narė.

2019 m. rugsėjo 26 d., ketvirtadienis

Seimas pritarė, kad priėmimas į darželius ir mokyklas vyktų tik per centralizuotą elektroninę sistemą

Gintarė Skaistė, Dž. Barysaitės nuotr.
Seimas po pateikimo pritarė siūlymui, kad priėmimas į ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo įstaigas būtų vykdomas per centralizuotą prašymų priėmimo ir gyventojų informavimo informacinę sistemą. Tai numatančią įstatymo pataisą pristatė Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Gintarė Skaistė.

Taip pat įstatymo projekte siūloma įpareigoti savivaldybes turėti optimalų ne tik bendrojo lavinimo, bet ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklą. Siūlomi pakeitimai įsigaliotų nuo 2021 m. sausio 1 dienos.

„Pusė Lietuvos savivaldybių į darželius vis dar priima be bendros elektroninės registracijos. Šį uždavinį atlieka kiekvienas darželis atskirai, registruodamas prašymus į popierines knygas. Todėl tėvai dažnai pateikia prašymus į kelis darželius vienu metu. Taip yra apsunkinamas darželių tinklo planavimas, nebegalima nustatyti, kiek ir kokių darželio vietų toje savivaldybėje iš tikrųjų reikia“, – teigė G. Skaistė.

2018 m. rugsėjo 27 d. Valstybės kontrolė paviešino atlikto audito ataskaitą „Ar išnaudojame ikimokyklinio ugdymo galimybes sėkmingesnei vaikų ateičiai užtikrinti“ apie ikimokyklinio ugdymo paslaugų prieinamumą Lietuvos savivaldybėse. Joje pažymima, kad savivaldybės realiai net nežino, kiek vaikų gyvena jų teritorijose. Duomenų trūkumas trukdo efektyviai planuoti ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklą.

„Elektroninė centralizuota priėmimo sistema leistų aiškiau nustatyti ikimokyklinio ugdymo vietų poreikį, nes kai kurios savivaldybės vengdamos tėvų spaudimo yra linkusios tuos duomenis nutylėti. Pavyzdžiui, 2017 metais Vilniaus rajono teritorijoje įsikūrusios ikimokyklinio ugdymo įstaigos buvo gavusios 974 priėmimo prašymus, kurių negalėjo patenkinti. 114 prašymų buvo ugdymui lenkų kalba, o 860 – lietuvių. Tačiau savivaldybė teigia, kad realus poreikis nėra toks, nes tie patys vaikai pateikia prašymus į kelis darželius. Todėl elektroninė registracija užtikrintų, kad realus poreikis būtų aiškus tiek savivaldybės atstovams, tiek ir laukiančioms šeimoms“, – kalbėjo G. Skaistė.

Iki šiol kai kuriose savivaldybėse galiojusią priėmimo į ikimokyklinio ugdymo įstaigas praktiką kaip ydingą įvardino ir Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), teigdama, kad savarankiškas darželių eilių formavimas įstaigose dažnai tampa piktnaudžiavimo įrankiu, iškyla didesnė kyšio davimo įstaigų vadovams ar į darželius registruojantiems darbuotojams tikimybė.

Valstybės kontrolės atlikto audito duomenimis, ankstyvojo ugdymo prieinamumas užtikrinamas tik daliai vaikų: ikimokyklinio ugdymo prieinamumas atskirose savivaldybėse svyruoja nuo 14 iki 67 proc. Ataskaitoje teigiama, kad net devynių savivaldybių ikimokyklinio ugdymo įstaigose trūko vietų, 30-yje savivaldybių trūko vietų tėvų pasirinktose įstaigose, laisvų vietų buvo tik kitose, labiau nutolusiose įstaigose.

2019 m. rugsėjo 6 d., penktadienis

Švietimo prieinamumo ir kokybės įtaka pajamų nelygybei

Visiška pajamų lygybė yra neįmanoma. Sveikas nelygybės lygis skatina asmeninį tobulėjimą, verslumą. Tačiau pernelyg didelė nelygybė mažina bendrąją paklausą, kenkia ekonomikos augimui ir atima iš žmonių viltį.

Pajamų nelygybę apibūdinantis GINI koeficientas 2017 m. Lietuvoje siekė 37,6. Tai antras blogiausias rezultatas Europoje. Visos ES vidurkis yra 30,7. Nors ir buvo atkreiptas dėmesys į prastus rodiklius, visgi pastaraisiais metais Lietuvos situacijos tendencijos nekito. Akivaizdu, kad norėdami apsukti tendencijas ir judėti link didesnės sanglaudos, kokia yra kitose ES šalyse, turime atidžiai išanalizuoti visas priežastis ir prielaidas atvedusias jau prie kritinės situacijos. 

Tyrimai rodo, kad šalyse, kuriose yra didelė pajamų nelygybė, yra mažesnis pajamų mobilumas tarp atskirų kartų. Tai reiškia, kad mažai uždirbančių tėvų vaikai yra irgi linkę uždirbti sąlyginai nedaug. Pasiturintys tėvai natūraliai gali skirti didesnes lėšas savo vaikų išsilavinimui, mokymosi sąlygų užtikrinimui, būreliams ir pan. Dėl šių priežasčių neturtingų šeimų vaikai iš anksto turi blogesnes startines pozicijas gyvenime. Todėl valstybės pareiga yra neleisti susiformuoti tokiam skurdo ratui ir užtikrinti, kad viešosios paslaugos būtų vienodai kokybiškos ir prieinamos visiems gyventojams.

Ir nors dauguma politikų, kalbėdami apie nelygybę ir skurdą, pabrėžia mokestinės sistemos netobulumus, norint problemą spręsti iš esmės, reikia skirti dėmesį ne tik trumpojo laikotarpio priemonėms, bet ir nelygybės prevencijai. Daugelis tyrimų rodo, kad nepasiturinčių tėvų vaikai dažnai taip pat yra linkę gauti mažesnes pajamas užaugę. Todėl Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) atliko analizę nelygybės ir pajamų mobilumo tarp kartų įvertinimui. Jų duomenys rodo, kad vaikui iš vargingos šeimos prireiktų 5 kartų arba 150 metų, kad pasiektų vidutinį EBPO šalių gyventojų pajamų lygį. 

Todėl siekiant užtikrinti didesnę galimybių lygybę ilguoju laikotarpiu ir padidinti socialinį mobilumą tarp kartų, EBPO siūlo skirti dėmesį politikos sritims, kurios suteiktų vaikams lygias galimybes ir padėtų sušvelninti netikėtų gyvenimo situacijų pasekmes. Tokios politikos sritys apimtų: viešas investicijas į vaikų priežiūrą ir dėmesį mokyklos nelankymo prevencijai; šeimos politiką, padedančią derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus; progresyvią išmokų ir įmokų sistemą, ribojančią nelygybę; tinkamą apsaugą nedarbo, skyrybų ar vaiko gimimo atvejais netekus pajamų šaltinio; socialinio draudimo sistemos pritaikymą naujoms darbo formoms; piniginės paramos derinimą su efektyviomis aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis. 

EBPO analitikų teigimu, būtent investicijos į žmogiškąjį kapitalą ir švietimo paslaugų prieinamumą padėtų ne tik užtikrinti lygesnes galimybes, bet būtų naudingos ir ekonomikos augimui.

Tačiau šiandien Lietuvoje gyventojams teikiamų švietimo paslaugų prieinamumas yra dažnai nepakankamas arba ganėtinai netolygus atsižvelgiant į skirtingus regionus ar savivaldybes. O paslaugų kokybė dažnai taip pat priklauso nuo urbanizacijos lygio.

2019 m. rugpjūčio 30 d., penktadienis

Savivaldybės ignoruoja įstatymus ir taip kenkia nepalankioje aplinkoje augančių vaikų ateičiai

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Gintarė Skaistė kreipėsi į socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį, švietimo, mokslo ir sporto ministrą Algirdą Monkevičių bei Vyriausybės atstovų įstaigos vadovę Daivą Kerekeš su raginimu visose savivaldybėse užtikrinti Švietimo įstatyme savivaldybėms numatytą prievolę nepalankioje socialinėje aplinkoje augantiems vaikams, nelankantiems darželio, skirti privalomą ikimokyklinį ugdymą.

„Socialinės rizikos šeimose augantys vaikai namuose dažnai neįgauna elementarių įgūdžių, todėl pradėję lankyti mokyklą jie niekaip negeba pasivyti kitų bendramokslių. Tokiems vaikučiams ikimokyklinis ugdymas yra gyvybiškai svarbus, nes suteikia galimybę pamatyti kitokią aplinką, bendrauti, o tai lemia geresnius vaikų pasiekimus ateityje. Todėl negalime likti abejingi, kai dėl nesuinteresuotų savivaldybių abejingumo kenčia vaikų interesai. Prieš įstatymus lygūs visi, todėl kreipiausi į Vyriausybės atstovus ragindama užtikrinti Švietimo įstatymo įgyvendinimą visoje šalies teritorijoje“, – teigė Seimo narė G. Skaistė.

2018 m. rugsėjo 27 d. Valstybės kontrolė paviešino atlikto audito ataskaitą „Ar išnaudojame ikimokyklinio ugdymo galimybes sėkmingesnei vaikų ateičiai užtikrinti“ apie ikimokyklinio ugdymo paslaugų prieinamumą Lietuvos savivaldybėse. Dalis audito buvo skirta įvertinti, ar visos savivaldybės į ikimokyklinį ugdymą įtraukia visus socialinės rizikos šeimose augančius vaikus, ar skiria jiems privalomą ikimokyklinį ugdymą. Ataskaitoje teigiama, kad daugiau kaip trečdalis (net 36 proc.) socialinės rizikos šeimose augančių vaikų iki 5 metų (imtinai) amžiaus nedalyvavo ikimokyklinio ugdymo procese, nes savivaldybės neskyrė jiems privalomo ugdymo, neorganizavo vežiojimo į ikimokyklinio ugdymo programą vykdančias įstaigas.

2019 m. birželio 1 d. Savivaldybių asociacija Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui pateikė duomenis, kad nepalankioje aplinkoje šalyje auga 4414 ikimokyklinio amžiaus vaikų. Iš jų 2018–2019 m. privalomas ikimokyklinis ugdymas skirtas vos 246 vaikams. Dalis vaikų lanko darželius savanoriškai, tačiau apie 1,4 tūkst. nepalankioje aplinkoje augančių vaikų visgi lieka be taip jiems reikalingo ikimokyklinio ugdymo.

„Nesirūpindamos, kad socialinės rizikos šeimose augantys vaikai lankytų darželius, savivaldybės blogina šių vaikų ateities galimybes, didina riziką, kad suaugę jie bus priklausomi nuo socialinių išmokų ir liks atskirtyje. Todėl kviečiu socialinės apsaugos ir darbo bei švietimo, mokslo ir sporto ministrus pagaliau imtis politinės lyderystės šiuo klausimu. Kalbos apie galimybių nelygybės mažinimą turi virsti konkrečiais darbais, kad patys silpniausi ir pažeidžiamiausi – socialinės rizikos šeimose augantys vaikai – nebūtų palikti likimo valiai“,  – kalbėjo G. Skaistė.

2019 m. liepos 27 d., šeštadienis

Nepaisant Skvernelio

Antradienį Seimas vėl patvirtino premjeru Saulių Skvernelį. Turiu prisipažinti, kad nepalaikiau šios kandidatūros.

Sunku matyti premjeru žmogų, kuris pats neapsisprendžia kas jis toks. Kalbant apie mokesčių politiką, jis nori būti populiarus liberalas, mažinantis mokesčius. Tačiau kai kalbame apie išmokų dalinimą – jam jau norisi būti dosniu socialdemokratu, kuris nori duoti visiems ir visko daug. 

Nemanau, kad Lietuvos ateičiai tai yra optimaliausias elgesys. Valstybei norint eiti į priekį - reikia aiškios krypties, o ne straksėjimo nuo kojos ant kojos. 

Skvernelio mokestinės ir išmokų politikos blaškymosi pasekmė yra nepakankamas ir netolygus ekonomikos augimas. Nors premjeras su svita atkakliai trimituoja, kad jų prioritetas yra pajamų nelygybės ir atskirties mažinimas, tačiau statistika rodo, jog žodžiais situacijos nepakeisi. Tam reikia nuoseklių darbų. 

Man, kaip konservatorei, norisi, kad dirbant tuos darbus žmonėms būtų duodamos ne žuvys, o meškerė. Ta meškere galėtų būti švietimas. Nes būtent švietimas, mano nuomone, gali sutraukyti skurdo ratą ir kurti didesnę pridėtinę vertę kiekvienam gyventojui bei visai šalies ekonomikai. 

Todėl buvo labai keista Seime klausytis premjero kalbų, kuris po trejų metų savo poste staiga supranta, kad švietimas yra pagrindinis prioritetas. Ir šiai sričiai netgi siūlo pasirašyti nacionalinį susitarimą. Būtų galima viltingai džiūgauti, tačiau patirtis verčia abejoti gerų norų perspektyva.

Per pastaruosius trejus šios Vyriausybės darbo metus švietimas dažnai buvo diskusijų objektu: sulaukėme milžiniško beprecedenčio mokytojų streiko, populiariausia idėja Lietuvai išrinktas mokytojo profesijos prestižo didinimas. Tačiau nepaisant to, priimant konkrečius sprendimus švietimo kokybė visada buvo dėmesio užribyje ir jokio esminio proveržio šioje srityje taip ir neįvyko. Ikimokyklinio ugdymo prieinamumas yra tokiame pačiame žemame lygyje, bendrojo ugdymo kokybė regionuose vis dar atsilieka, aukštojo mokslo reforma virto kažkokia kakofonija. Na, o mokymasis visą gyvenimą, kuris kitose Europos sąjungos šalyse tikrai padeda sukurti didesnę pridėtinę vertę, yra vienas iš mažiausių visoje Europoje. 

Savo gražiose strategijose Vyriausybė piešia, kad mokymosi visą gyvenimą rodiklis išaugs tris kartus. Tačiau per savo trejus darbo metus nei per nago juodymą nepasistūmėjo į tą pusę. Ir nematau kodėl turėtų, nes jokių priemonių tam nebuvo skirta. 

Todėl savigyra dėl indeksuojamų pensijų ir kilstelėtos minimalios algos atrodo abejotinai. Ypač kai regi pasaulinį ekonomikos pakilimą ir didesniu augimu besidžiaugiančius kaimynus. Akivaizdu, kad Lietuvos gerovė auga nepaisant Skvernelio Vyriausybės, o ne dėl jos pastangų. 

Ekonomikos augimas jaučiamas visame pasaulyje, klausimas kaip mes tuo augimu pasinaudosime. Išsidalinsime išmokomis ar investuosime į galimybes. Šio premjero pasirinkimai manęs neįtikina.

2019 m. liepos 26 d., penktadienis

Valstiečiai nesuvaldo skurdo augimo

Valdančioji LVŽS partija savo rinkimų programoje rašė ir nuolat deklaravo siekius mažinti skurdą ir vis didėjančią nelygybę. Tačiau šiandien Lietuvos statistikos departamento paskelbtame pranešime apie 2018 metų skurdo rizikos rodiklius matoma visai kita realybė.

Pagal Statistikos departamento duomenis, 2018 m. skurdo situacija Lietuvoje negerėjo. Skurdo rizikos gylis išaugo nuo 28 iki 28,2 proc., o žemiau skurdo ribos kaip ir pernai gyvena 22,9 proc. šalies gyventojų. Ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas pagyvenusių žmonių skurdui, kuris išaugo dar 5 proc. Šiandien žemiau skurdo ribos gyvena net 41,7 proc. pensininkų, kai pernai šis rodiklis sudarė 36,7 proc.

„Tokie Statistikos departamento pateikti duomenys nenustebino. Valdantieji negeba pasiūlyti sprendimų, kurie realiai sumažintų skurdą. Akivaizdu, kad mokestinė reforma neduoda laukto rezultato, o atskirtis ir visuomenės susiskaldymas dar labiau auga. Apie susidariusią kritinę situaciją bei galimas priemones jai spręsti kalba ir Europos Komisija savo metinėje šalies ataskaitoje. Tačiau šiandien valstiečiai atskirtį mažina tik kalbomis.“ – teigė Seimo Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Gintarė Skaistė.

Europos Komisijos 2019 metų šalies ataskaitoje pabrėžiama, kad nepaisant spartaus Lietuvos ekonomikos augimo, skurdas ir pajamų nelygybė tebėra pagrindiniai mūsų šalies iššūkiai. Minėtame dokumente teigiama, kad naujausia gyventojų pajamų mokesčio reforma neturės reikšmingo poveikio progresyvumui ir įspėjama, jog pajamų nelygybės lygis Lietuvoje yra kritinis.

„Skaičiai rodo, kad Lietuva pagal šią liūdną statistiką yra pačiame Europos Sąjungos valstybių sąrašo gale. Didžiuojamės įstoję į EBPO, tačiau esame kurti tarptautinių institucijų rekomendacijoms. Turėtume ženkliai daugiau dėmesio ir pastangų skirti tolygiam gerovės ir galimybių augimui.“ – teigė G. Skaistė.

2019 m. liepos 25 d., ketvirtadienis

Viešojo sektoriaus turto vertinimas kontroliuojamas nepakankamai

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Gintarė Skaistė užregistravo Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo pakeitimo projektą, įpareigojantį priežiūros institucijas atsakingiau kontroliuoti abejonių keliančius turto vertinimo atvejus. Siekiama, kad turto vertinimas būtų ne fiktyvus, perrašant likutines vertes, tačiau realiai įvertinantis rinkos situaciją. Taip pat Seimo narė kreipėsi į finansų ministrą Vilių Šapoką prašydama užtikrinti skaidresnį ir efektyvesnį viešojo sektoriaus turto vertinimą ir jo kontrolę.

„Akivaizdu, kad viešojo sektoriaus turto vertinimas kontroliuojamas nepakankamai. Žiniasklaidoje įvardinti atvejai, kai vertę turintys daiktai masiškai įvertinami 1 euru, kelia nerimą. Taip sukuriamas precedentas ir didesnės vertės objektus vertinti žema kaina, o vėliau juos parduoti“, – kalbėjo G. Skaistė.

Kaip rodo žiniasklaidos šaltinių duomenys, įgyvendinant profesinių mokyklų reformą vykęs 42 mokyklų turto vertinimas kelia abejonių. Tokius nuogąstavimus išsakė ir su prašymu dar kartą įvertinti 15 viešojo sektoriaus subjektų turtą į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdybos tarnybą (AVNT) kreipėsi Turto arba verslo vertintojų Garbės teismas. Tačiau pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą, AVNT neprivalo negrinėti turto vertinimų kokybės, o tik ataskaitų atitikimą formaliems kriterijams. 

 „Nors finansų ministro patvirtintoje Turto ir verslo vertinimo metodikoje nustatyta, kad vertinti reikia bent dviem skirtingais metodais, tačiau niekas nekontroliuoja kaip tai yra įgyvendinama. Apskritai, žiniasklaidos tyrime minimas turto vertinimas kaštų metodu yra rekomenduojamas tik tokiu atveju, jei negalima turto įvertinti kitais, patikimesniais metodais. Tačiau šiandien AVNT vertina ne parinktus metodus, o atitiktį formaliems ataskaitos reikalavimams. Akivaizdu, kad to neužtenka“, – teigė G. Skaistė.

Pagal Seimo narės užregistruotą įstatymo projektą, AVNT privalėtų įvertinti Turto ar verslo vertintojų garbės teismui abejonių sukėlusias vertinimo ataskaitas. Taip AVNT įgytų galimybę vertinti ne tik formalius turto vertinimo ataskaitų kriterijus, bet ir vertės nustatymo atitiktį Turto ir verslo vertinimo metodikai.

LRT atliktą tyrimą galite rasti čia: https://www.lrt.lt/naujienos/lrt-tyrimai/5/1081867/lrt-tyrimas-vertingas-mokyklu-turtas-po-1-eura

2019 m. liepos 5 d., penktadienis

Beviltiška koalicija

Nors dar liko pusantrų metų iki rinkimų, bet Seime nuotaikos tikrai ne darbinės. Diena iš dienos matome „koalicijos formavimo“ telenovelę, kurios finalinėje dalyje turėtų kristi nepaklusnusis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Tuomet visi Ramūno Karbauskio vedami valstiečiai, su teisėsauga reikalų turintys tvarkiečiai, Georgijaus juostelę retsykiais pasirišantys lenkai ir nomenklatūriniai socialdarbiečiai iki kitų rinkimų gyvens sočiai, darniai ir laimingai.

Nežinau kaip jums, bet man šis derinys skamba kaip viltį praradusiųjų politinių paliegėlių paskutinė vakarienė. Po Europos Parlamento rinkimų pamatę krentančius reitingus valdantieji suskubo organizuoti „kėdžių perstumdymus“, tikėdamiesi taip susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą. Visgi, naują koaliciją bando formuoti tos pačios 4 politinės jėgos, kurios ir taip jau kuris laikas nuosekliai balsuodavo drauge. Ar už Gražulio neliečiamybę, ar už Širinskienės komisijas. 

Negana to, bendras visų keturių partijų palaikymo lygis pastaruosiuose rinkimuose siekia vos 22 proc. Tai rodo, kad Lietuvos žmonės nebetiki šių politinių jėgų pajėgumu dar ką nors gero nuveikti jų labui. Tad reitingams krentant belieka užsitikrinti šiltas vieteles kiekvienam asmeniškai: kam Seimo pirmininko postas, kam Konstitucinio Teismo teisėjo mantija, kam ministro portfelis, o kažkam užteks ir rezervuotos vietos rinkiminiam sąraše.

Penktadienį pasirašius koalicijos sutartį, teks būsimas ministrų kandidatūras derinti su išrinktu Prezidentu. O galima pamaina atrodo daugiau nei abejotinai. Vietoje tokių kompetentingų ministrų, kaip Rokas Masiulis ar Raimundas Karoblis, Susisiekimo ir Krašto apsaugos ministerijų viešųjų pirkimų spinduliuose pasišildyti ateina Lenkų rinkimų akcijos ir Tvarkos bei teisingumo kadrai. 

Tai kelia nerimą, nes be dėmesio lieka pagrindinės reformos ir žadėti darbai. Nepaisant skambių kalbų, Lietuvos BVP augimas atsilieka nuo visų kaimyninių šalių, o pajamų nelygybės bei skurdo rodikliai ir toliau blogėja. Penktadalio turtingiausių ir penktadalio vargingiausių asmenų pajamos kadencijos pradžioje skyrėsi 7,1 karto, o 2018-aisiais jau 7,4. Akivaizdu, kad atotrūkis ne tik nemažėja – jis auga. Europos Komisijos teigimu, pajamų nelygybės lygis Lietuvoje jau yra kritinis. Tačiau, jų nuomone, paskutinė gyventojų pajamų mokesčio reforma neturės jokio reikšmingo poveikio progresyvumui.

Ypač neramina vyresnio amžiaus žmonių skurdo lygis, kuris vien per 2018 metus prognozuojama, kad išaugo 2,4 proc. Nors ir palaipsniui didinamos, senatvės pensijos nespėja su kainų augimu. Europos Komisijos brėžiamos perspektyvos taip pat neguodžia. Jų nuomone, mažėjant darbo jėgai bendras darbo užmokesčio fondas didės lėčiau nei individualus darbo užmokestis, todėl bėgant laikui pensijų augimas gali atsilikti nuo darbo užmokesčio augimo. Dėl šios priežasties ir taip jau vienas mažiausių Europos Sąjungoje pensijų išmokų adekvatumas vidutiniu laikotarpiu veikiausiai dar sumažės.

Europos Komisija šalies ataskaitoje išskiria ir regioninę atskirtį. Skurdo ar socialinės atskirties rizika kaimo vietovėse yra beveik dvigubai didesnė nei miestuose. O ekonomikos augimo teikiama nauda skirtinguose regionuose nėra tolygi. Skirtumai tarp Lietuvos regionų nuolat didėja. Vilniaus regione BVP vienam gyventojui pasiekė beveik 110 % ES vidurkio, o kituose regionuose jis tesiekia nuo 42 % iki 77 %.  Nepaisant to, kad dar 2017 metų pabaigoje patvirtintas regionų gaivinimo planas – Baltoji knyga, tačiau iki šiol neparengtas veiksmų planas su konkrečiomis įgyvendinimo priemonėmis. Akivaizdu, kad neturint aiškaus plano nėra ko tikėtis sėkmės įveikiant šį skaudulį. 

Neabejoju, jei Seimo valdantieji mažiau dėmesio skirtų tarpusavio santykių aiškinimuisi bei postų dalyboms, ir rastų savyje tikros lyderystės, dar iki rinkimų būtų galima užtikrinti tolygesnį ir spartesnį ekonomikos augimą. Tačiau kol kas, vietoje kryptingo darbo stebime „bado žaidynes“, kai krentant reitingams kiekvienas kovoja už savo šiltą vietą po saule. Dėl to atrodo, jog ši koalicija tiesiog beviltiška.

2019 m. liepos 4 d., ketvirtadienis

Bendruomenės apie savivaldybes: "Jaučiamės lyg kare"

Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos
pirmininkas Ramūnas Navickas, Seimo narė Gintarė Skaistė,
Kauno miesto tarybos narė Jurgita Šiugždinienė
Vakar Seime vykusioje diskusijoje „Kaip priimant sprendimus išgirsti bendruomenių balsą“, kurią inicijavo Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Gintarė Skaistė, negailėta kritikos savivaldybėms: tiek derinant Kauno Žemųjų Šančių Nemuno pakrantės kelio, tiek Vilniaus Sapiegų parko atkūrimo, tiek ir Kaštonų alėjos iškirtimo Šiauliuose projektus bendruomenių atstovai pasigedo miestų vadovų noro kalbėtis ir įsiklausyti į gyventojų lūkesčius. Negana to, per 100 dalyvių sulaukusioje diskusijoje buvo priimta rezoliucija raginanti skirtingus valdžios lygmenis pradėti įsiklausyti į bendruomenių reikalavimus.

„Akivaizdu, kad dabartinė schema, kaip savivaldybės derina svarbius infrastruktūros pokyčius su vietos gyventojais – neveikia. Apie planuojamus projektus sužinoma jau įpusėjus darbams, kai kažką pakeisti būna vėlu. Savivaldybės dažnai atsisako pateikti argumentuotą nuomonę, bendruomenes įvardina kaip trukdį, tuo visa komunikacija ir baigiasi. Tokiu būdu žmonės vis labiau nusivilia politika“, – kalbėjo Seimo narė Gintarė Skaistė.

Bendruomenininkų nuomone, Lietuvos savivaldybėse nėra susiformavusių tradicijų, o dažnai ir nuoširdaus noro kalbėtis ar tinkamai informuoti gyventojus. Nors deklaruojama, jog savivaldybės siekia atsižvelgti į bendruomenių poreikius, realiai situacija yra kitokia: bendruomenės dažnai jaučiasi neišgirstos ir neįtrauktos į planavimo procesus bei projektų rengimą.

Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė Vita Gelūnienė
„Visais būdais, visais kanalais mes vis bandom prakalbinti, vis bandom užmegzti tą santykį [su meru], žodžiu, ir juokais, ir rimtai, į tai įdėdami daug kūrybos. Kartą susiformavo netgi tokia spontaniška procesija, kuri žygiavo į savivaldybę ir sausakimšai užpildė visą salę. Ten pristatėme savo pasiūlymus, pastabas projektui ir įteikėme 5600 surinktų parašų pasakydami, kad Šančiams tos gatvės nereikia, – kalbėjo Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė Vita Gelūnienė. – Deja, išrinktieji su mumis nebendrauja, o bendruomenių nuomonė keliauja į šiukšlių dėžę“.

„Iš tiesų, jausmas yra kaip kare, kur kiekvieną dieną turi eiti, stebėti... Tai yra varginantis jausmas, todėl tikrai turi vykti pokytis. Gal ir smagu, jog sukilo bendruomenės, bet dabar jau turi būti lūžio taškas ir sprendimai“, – teigė asociacijos „Gyvas miškas“ vadovė Monika Peldavičiūtė, drauge su Šiaulių bendruomene išsaugojusi Kaštonų alėją nuo iškirtimo.

Kalbant apie Antakalnio viduryje esančio Sapiegų parko rekonstrukciją, taip pat negailėta kritikos savivaldybės atstovų atžvilgiu: „Pristatytas variantas – iškertant beveik visus medžius – bendruomenės netenkino. Į dialogą iš tikrųjų buvo einama labai sunkiai. Po svarstymo nematėme, kad būtų kažkokie poslinkiai į priekį. Pataisyto projekto iki šiol nesulaukėme“, – situaciją apibendrino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos visuomeninės miesto planavimo komisijos pirmininkas Gintautas Tiškus.

Kauno miesto tarybos narė Jurgita Šiugždienienė
„Bendruomenėms turi būti sudaromos realios, ne butaforinės galimybės dalyvauti savo miesto ar rajono vystymo procesuose. Mums dar vis atrodo, kad tik „profesionalai“ geriausiai žino, kur koks parkas turi atsirasti, kur kokį kelią nutiesti, ir kaip kas turi atrodyti. Retai susimąstome apie žinojimą ir patirtį, kurias turi bendruomenės, ilgus metus gyvenančios tose teritorijose, neįvertiname, kad jos dažnu atveju jaučia ir žino geriau nei valstybės ar savivaldybės rūmuose sėdintys tarnautojai. Remiantis Orhuso konvencija,  kurti aplinką, t. y. savo  miestą yra visuomenės teisė ir pareiga“, – pažymėjo Kauno miesto tarybos narė Jurgita Šiugždinienė.

Diskusijos metu per 100 susirinkusių visuomenininkų priėmė rezoliuciją, skirtą skirtingiems valdžios lygmenims atstovaujančioms institucijoms: Vyriausybei, Seimui ir savivaldybėms. Joje prašoma skubiai parengti tarptautinės Orhuso konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje įstatymą, kuris aiškiai apibrėžtų šioje konvencijoje numatytas bendruomenių teises dalyvauti juos liečiančių sprendimų priėmime. Taip pat, siūloma aiškiau reglamentuoti vietos gyventojų apklausų organizavimą, supaprastinti informacijos pateikimą apie planuojamus infrastruktūros projektus, įtraukti bendruomenes į visus sprendimo priėmimo etapus.

Diskusijos dalyviai, Dž.Barysaitės nuotr.
„Savivaldybėse bendruomenės išklausomos labai formaliai, dažnai už akių išvadinant tiesiog rėksniais. Nes juk trukdo tiems procesams, kurie yra numatyti, sudėlioti, kuriuos daro teisėtai išrinkta valdžia. Apmaudu, kad mūsų demokratinėje visuomenėje bendruomenės pozicijos reiškimas tampa triukšmu“, – teigė ne vienerius metus savivaldos klausimus analizuojantis Mykolo Romerio universiteto profesorius Saulius Nefas.

„Kiek mes bedaužytume galvą į vietos valdžios duris, jos neatsidaro. Bet tai ar mes kalti, kad jos neatsidaro? Bendravimas su vietos savivaldybėmis yra didžiulė problema bendruomenių organizacijoms, – pripažino Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos pirmininkas Ramūnas Navickas. – Klausau kaip Vilniuje sekasi – nėra bendravimo. Apie Kauną – iš viso tyliu: toks oligarchinis modelis, kad tiktai Kinų sienos trūksta, kad būtų tarp Kauno valdžios ir Kauno bendruomenių centrų asociacijos“.

2019 m. birželio 6 d., ketvirtadienis

Mero žygis per Šančius – padarysiu laimingais per prievartą

Pristatymas savivaldybėje, Kas vyksta Kaune nuotr.
Pastaruoju metu labiausiai aptariamas Kauno rajonas – Šančiai. Bendruomenė aktyviai dalyvauja diskusijose, pokalbiuose, svarstymuose. Visuose juose dalyvauja itin gausus būrys aiškiai apsisprendusių vietos gyventojų - gatvės, kuri atkirstų nuo Nemuno niekam nereikia.

Kadangi teko dalyvauti keliose tokiose diskusijose ir pristatymuose, susidariau gana aiškų situacijos vaizdą. Ir norėčiau šiomis įžvalgomis pasidalinti plačiau.

Gatvė bendrajame miesto plane pirmąsyk nubraižyta 1929 metais, vėliau koreguota, siaurinta. Kas nutiko, kad tas projektas tapo aktualus 2019 metais aš jokio atsakymo neišgirdau. Jokių skaičiavimų, jokių prognozių. Suprantu, kad eismo pralaidumas yra labai svarbus, bet jo galima siekti įvairiomis priemonėmis ir būdais. Pvz. tvarkant paraleliai esančią Vokiečių gatvę ar kitas. Kai nėra aiškių atsakymų iš valdžios, pradeda sklandyti gandai apie naujas statybas abiejose Šančių pusėse ir galimus interesus. Nemažą dalį jų atskleidė ir LRT atliktas tyrimas, apnuoginęs statybų Šančiuose ryšius su mero sūnaus verslu.

Planuojamos gatvės kaštai, terminai bendruomenei nežinomi. Tos informacijos oficialiai prašiau pristatant projektinius pasiūlymus, taip pat raštu savivaldybės administracijos direktoriaus. Deja, oficialaus atsakymo su datomis ir skaičiais negavau. Tik po susirinkimo privačiai savivaldybės atstovai teigė, kad jau nuspręsta ir gatvė tikrai bus. Nevarkit, žo.

Tuomet pasidalino galimais planais: orientacinė gatvės tiesimo kaina - apie 4 mln. eurų, būtų finansuojama ne iš ES lėšų, bet iš miesto biudžeto. Pabaigus derinti projektinius pasiūlymus planuojamas skelbti techninio projekto konkursas ir minėtą projektą planuojama jau turėti iki naujų metų. Gatvės įrengimas truktų apie dvejus metus (2020m.-2021m.). 

Gyventojai išsako savo poziciją, 15min.lt nuotr.
Vienok, liūdnai atrodo ir miesto vadovų nenoras kalbėtis. Lyg viešųjų ryšių specialistai rekomenduotų kalbėtis tik patogiomis ir populiariomis temomis, o tai kas skauda bendruomenei - tabu. Miesto valdžios atstovai nedalyvavo nei vienoje diskusijoje, atsisakė susitikti ir su Šančių bendruomene. Ryšys su išrinktais politikais atrodo labai vienapusiškas – kuomet meras išdėsto savo idėjas, bet nemato reikalo atsakyti į konkrečius klausimus ir lūkesčius. Su gyventojais susitinka tik administracijos darbuotojai, kurie tikrai nesprendžia kuri gatvė ir kada Kaune turi būti įrengta.

Projektas vis buvo vadinamas gatvės rekonstrukcija. Nors esama "gatvė" - tai 444 metrų žvyrkelis skirtas labiau automobilių parkavimui po daugiabučių langais. Visa tai išvirsta į 3,5 km 3 m. pločio dviejų juostų automobilių gatvę. Nežinau kokie motyvai lemia tokį žongliravimą žodžiais, nes derinimo procedūros nuo to lyg nesikeičia. Gal tai labiau psichologinio poveikio priemonė - kas gali priešintis gatvės pagerinimui?

Ir visi miesto vadovybės komentarai žiniasklaidoje atrodo lyg noras įkalti pleištą tarp Šančių ir likusio Kauno gyventojų. Lyg vietiniai būtų kažkokie uzurpatoriai, neprileidžiantys kitų prie Nemuno pakrantės. Užsigrobę žemę, prisisodinę neleistinų medžių ir dar nežinia kokias nuodėmes padarę. Tik aiškumo dėlei - visa pakrantė prieinama žmonėms. Visutėlė. Ir visa ja vinguriuoja puikus dviračių takas, kuriuo važiuodamas gali mėgautis Nemuno peizažais. Todėl bandymas sukurti poreikį 3,5 km automobilių gatvei remiantis keliais ne vietoje pasodintais medžiais atrodo juokingai.

Tikiuosi didesnio dialogo ir susiklausymo iš valdžios pusės. Vietos bendruomenė parodė neįtikėtiną susitelkimą ir vienybę. Per tokį trumpą laiką surinkta 5616 parašų pasisakant prieš naujos gatvės invaziją prie upės. Kas yra rinkęs parašus, žino koks tai titaniškas darbas. Dabar šančiškiai bus priversti padirbėti dar labiau. 

Vietos savivaldos įstatyme numatyta galimybė bendruomenėms inicijuoti vietos gyventojų apklausas jiems aktualiais klausimais. Tačiau Kauno valdžia nenori žinoti ką mano Šančių gyventojai apie po jų langais atsirasiančią gatvę. Vietoje to, Kauno valdančiuosius domina Šilainių, Dainavos ar Palemono gyventojų požiūris į gatvę Šančiuose. Dėl šios priežasties savivaldybės administracijos direktorius atsisakė inicijuoti Žemųjų Šančių gyventojų apklausą ir nurodė organizuoti apklausą viso Kauno teritorijoje. Taigi, Šančių bendruomenė turės pasiraitoti rankoves ir surinkti 14500 parašų apklausai inicijuoti, o vėliau tikėtis, kad 43500 Kauno gyventojų išsakys savo nuomonę dėl gatvės palei Nemuną.

Ir pabaigai - dažnai kalbame apie tai, kad miestas turi atsigręžti į upes. Turbūt niekas nesiginčija, kad Kaunas nėra pats geriausias pavyzdys, kaip miestui draugauti su jį supančiu vandeniu. Centras nuo vandens visiškai atbetonuotas, panašu kad šias tendencijas norima perkelti ir į Šančius. Manau, kad priėjimas prie vandens pirmiausia turi būti patogus pėstiesiems ir dviratininkams. Mašinomis atvykstantiems turi būti įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, o ne ištisinė trasa prasilėkti su vaizdu į vandenyną. Kas nebuvote, rekomenduoju atvykti Kranto 14-ąja gatve, sustoti stovėjimo aikštelėje ir savo akimis išvysti ramybę ir upės tėkmę.

Paryžius rodo gerą pavyzdį: vasarai uždaro judrią gatvę prie Senos upės ir įrengia jos vietoje paplūdimį. Na, Kaunas dar tik mokosi – daro taip pat, tik atvirkščiai. 

2019 m. gegužės 29 d., trečiadienis

Komitetas atmetė siūlymą netaikyti Sodros įmokų „grindų“ nevyriausybininkams

Trečiadienį Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas po ilgų svarstymų nepritarė siūlymui, kad Sodros įmokų „grindys“ būtų netaikomos nevyriausybinių organizacijų darbuotojams. Tai numatančiai įstatymo pataisai, kurią buvo įregistravusi Seimo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Gintarė Skaistė, Seimas po pateikimo buvo pritaręs dar praeitų metų kovo mėnesį. 

Neigiamas komiteto sprendimas dar turės būti patvirtintas Seimo posėdyje, tačiau jau šiandien nevyriausybinės organizacijos teigia nusivylusios tokia įvykių eiga.

„Naujoji tvarka tiesiog pražūtinga vaikų dienos centrams, socialinėms ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms. Žmonės jose dažnai dirba ne visą darbo dieną, jų finansavimas itin nereguliarus. Tad papildoma mokestinė našta tik dar labiau silpnina Lietuvos nevyriausybinį sektorių. Nepritarus Sodros įmokų „grindų“ taikymo išimčiai nevyriausybinių organizacijų darbuotojams, jie yra išstumiami į užribį. Apgailestauju, kad Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas neatsižvelgė į gausius darbą prarandančių nevyriausybinių organizacijų darbuotojų prašymus.“ – teigė G. Skaistė.

Primename, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijoje numatytos „Sodros“ įmokų „grindys“. Tai yra, kad draudėjo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos už darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis ne visą darbo laiką, skaičiuojamos ir mokamos nuo nustatyto darbo užmokesčio, bet ne mažesnio kaip minimalioji mėnesinė alga (MMA). Toks įsigaliojęs įstatymas nevyriausybinėms organizacijoms užkrovė papildomą mokestinę naštą, kuriai projektinį finansavimą gaunančios organizacijos neturi jokių šaltinių.

Siūloma sukurti paramos vienišiems asmenims sistemą

Laurynas Kasčiūnas ir Gintarė Skaistė, Dž.Barysaitės nuotr. Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos ...