2019 m. liepos 5 d., penktadienis

Beviltiška koalicija

Nors dar liko pusantrų metų iki rinkimų, bet Seime nuotaikos tikrai ne darbinės. Diena iš dienos matome „koalicijos formavimo“ telenovelę, kurios finalinėje dalyje turėtų kristi nepaklusnusis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Tuomet visi Ramūno Karbauskio vedami valstiečiai, su teisėsauga reikalų turintys tvarkiečiai, Georgijaus juostelę retsykiais pasirišantys lenkai ir nomenklatūriniai socialdarbiečiai iki kitų rinkimų gyvens sočiai, darniai ir laimingai.

Nežinau kaip jums, bet man šis derinys skamba kaip viltį praradusiųjų politinių paliegėlių paskutinė vakarienė. Po Europos Parlamento rinkimų pamatę krentančius reitingus valdantieji suskubo organizuoti „kėdžių perstumdymus“, tikėdamiesi taip susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą. Visgi, naują koaliciją bando formuoti tos pačios 4 politinės jėgos, kurios ir taip jau kuris laikas nuosekliai balsuodavo drauge. Ar už Gražulio neliečiamybę, ar už Širinskienės komisijas. 

Negana to, bendras visų keturių partijų palaikymo lygis pastaruosiuose rinkimuose siekia vos 22 proc. Tai rodo, kad Lietuvos žmonės nebetiki šių politinių jėgų pajėgumu dar ką nors gero nuveikti jų labui. Tad reitingams krentant belieka užsitikrinti šiltas vieteles kiekvienam asmeniškai: kam Seimo pirmininko postas, kam Konstitucinio Teismo teisėjo mantija, kam ministro portfelis, o kažkam užteks ir rezervuotos vietos rinkiminiam sąraše.

Penktadienį pasirašius koalicijos sutartį, teks būsimas ministrų kandidatūras derinti su išrinktu Prezidentu. O galima pamaina atrodo daugiau nei abejotinai. Vietoje tokių kompetentingų ministrų, kaip Rokas Masiulis ar Raimundas Karoblis, Susisiekimo ir Krašto apsaugos ministerijų viešųjų pirkimų spinduliuose pasišildyti ateina Lenkų rinkimų akcijos ir Tvarkos bei teisingumo kadrai. 

Tai kelia nerimą, nes be dėmesio lieka pagrindinės reformos ir žadėti darbai. Nepaisant skambių kalbų, Lietuvos BVP augimas atsilieka nuo visų kaimyninių šalių, o pajamų nelygybės bei skurdo rodikliai ir toliau blogėja. Penktadalio turtingiausių ir penktadalio vargingiausių asmenų pajamos kadencijos pradžioje skyrėsi 7,1 karto, o 2018-aisiais jau 7,4. Akivaizdu, kad atotrūkis ne tik nemažėja – jis auga. Europos Komisijos teigimu, pajamų nelygybės lygis Lietuvoje jau yra kritinis. Tačiau, jų nuomone, paskutinė gyventojų pajamų mokesčio reforma neturės jokio reikšmingo poveikio progresyvumui.

Ypač neramina vyresnio amžiaus žmonių skurdo lygis, kuris vien per 2018 metus prognozuojama, kad išaugo 2,4 proc. Nors ir palaipsniui didinamos, senatvės pensijos nespėja su kainų augimu. Europos Komisijos brėžiamos perspektyvos taip pat neguodžia. Jų nuomone, mažėjant darbo jėgai bendras darbo užmokesčio fondas didės lėčiau nei individualus darbo užmokestis, todėl bėgant laikui pensijų augimas gali atsilikti nuo darbo užmokesčio augimo. Dėl šios priežasties ir taip jau vienas mažiausių Europos Sąjungoje pensijų išmokų adekvatumas vidutiniu laikotarpiu veikiausiai dar sumažės.

Europos Komisija šalies ataskaitoje išskiria ir regioninę atskirtį. Skurdo ar socialinės atskirties rizika kaimo vietovėse yra beveik dvigubai didesnė nei miestuose. O ekonomikos augimo teikiama nauda skirtinguose regionuose nėra tolygi. Skirtumai tarp Lietuvos regionų nuolat didėja. Vilniaus regione BVP vienam gyventojui pasiekė beveik 110 % ES vidurkio, o kituose regionuose jis tesiekia nuo 42 % iki 77 %.  Nepaisant to, kad dar 2017 metų pabaigoje patvirtintas regionų gaivinimo planas – Baltoji knyga, tačiau iki šiol neparengtas veiksmų planas su konkrečiomis įgyvendinimo priemonėmis. Akivaizdu, kad neturint aiškaus plano nėra ko tikėtis sėkmės įveikiant šį skaudulį. 

Neabejoju, jei Seimo valdantieji mažiau dėmesio skirtų tarpusavio santykių aiškinimuisi bei postų dalyboms, ir rastų savyje tikros lyderystės, dar iki rinkimų būtų galima užtikrinti tolygesnį ir spartesnį ekonomikos augimą. Tačiau kol kas, vietoje kryptingo darbo stebime „bado žaidynes“, kai krentant reitingams kiekvienas kovoja už savo šiltą vietą po saule. Dėl to atrodo, jog ši koalicija tiesiog beviltiška.

2019 m. liepos 4 d., ketvirtadienis

Bendruomenės apie savivaldybes: "Jaučiamės lyg kare"

Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos
pirmininkas Ramūnas Navickas, Seimo narė Gintarė Skaistė,
Kauno miesto tarybos narė Jurgita Šiugždinienė
Vakar Seime vykusioje diskusijoje „Kaip priimant sprendimus išgirsti bendruomenių balsą“, kurią inicijavo Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Gintarė Skaistė, negailėta kritikos savivaldybėms: tiek derinant Kauno Žemųjų Šančių Nemuno pakrantės kelio, tiek Vilniaus Sapiegų parko atkūrimo, tiek ir Kaštonų alėjos iškirtimo Šiauliuose projektus bendruomenių atstovai pasigedo miestų vadovų noro kalbėtis ir įsiklausyti į gyventojų lūkesčius. Negana to, per 100 dalyvių sulaukusioje diskusijoje buvo priimta rezoliucija raginanti skirtingus valdžios lygmenis pradėti įsiklausyti į bendruomenių reikalavimus.

„Akivaizdu, kad dabartinė schema, kaip savivaldybės derina svarbius infrastruktūros pokyčius su vietos gyventojais – neveikia. Apie planuojamus projektus sužinoma jau įpusėjus darbams, kai kažką pakeisti būna vėlu. Savivaldybės dažnai atsisako pateikti argumentuotą nuomonę, bendruomenes įvardina kaip trukdį, tuo visa komunikacija ir baigiasi. Tokiu būdu žmonės vis labiau nusivilia politika“, – kalbėjo Seimo narė Gintarė Skaistė.

Bendruomenininkų nuomone, Lietuvos savivaldybėse nėra susiformavusių tradicijų, o dažnai ir nuoširdaus noro kalbėtis ar tinkamai informuoti gyventojus. Nors deklaruojama, jog savivaldybės siekia atsižvelgti į bendruomenių poreikius, realiai situacija yra kitokia: bendruomenės dažnai jaučiasi neišgirstos ir neįtrauktos į planavimo procesus bei projektų rengimą.

Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė Vita Gelūnienė
„Visais būdais, visais kanalais mes vis bandom prakalbinti, vis bandom užmegzti tą santykį [su meru], žodžiu, ir juokais, ir rimtai, į tai įdėdami daug kūrybos. Kartą susiformavo netgi tokia spontaniška procesija, kuri žygiavo į savivaldybę ir sausakimšai užpildė visą salę. Ten pristatėme savo pasiūlymus, pastabas projektui ir įteikėme 5600 surinktų parašų pasakydami, kad Šančiams tos gatvės nereikia, – kalbėjo Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė Vita Gelūnienė. – Deja, išrinktieji su mumis nebendrauja, o bendruomenių nuomonė keliauja į šiukšlių dėžę“.

„Iš tiesų, jausmas yra kaip kare, kur kiekvieną dieną turi eiti, stebėti... Tai yra varginantis jausmas, todėl tikrai turi vykti pokytis. Gal ir smagu, jog sukilo bendruomenės, bet dabar jau turi būti lūžio taškas ir sprendimai“, – teigė asociacijos „Gyvas miškas“ vadovė Monika Peldavičiūtė, drauge su Šiaulių bendruomene išsaugojusi Kaštonų alėją nuo iškirtimo.

Kalbant apie Antakalnio viduryje esančio Sapiegų parko rekonstrukciją, taip pat negailėta kritikos savivaldybės atstovų atžvilgiu: „Pristatytas variantas – iškertant beveik visus medžius – bendruomenės netenkino. Į dialogą iš tikrųjų buvo einama labai sunkiai. Po svarstymo nematėme, kad būtų kažkokie poslinkiai į priekį. Pataisyto projekto iki šiol nesulaukėme“, – situaciją apibendrino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos visuomeninės miesto planavimo komisijos pirmininkas Gintautas Tiškus.

Kauno miesto tarybos narė Jurgita Šiugždienienė
„Bendruomenėms turi būti sudaromos realios, ne butaforinės galimybės dalyvauti savo miesto ar rajono vystymo procesuose. Mums dar vis atrodo, kad tik „profesionalai“ geriausiai žino, kur koks parkas turi atsirasti, kur kokį kelią nutiesti, ir kaip kas turi atrodyti. Retai susimąstome apie žinojimą ir patirtį, kurias turi bendruomenės, ilgus metus gyvenančios tose teritorijose, neįvertiname, kad jos dažnu atveju jaučia ir žino geriau nei valstybės ar savivaldybės rūmuose sėdintys tarnautojai. Remiantis Orhuso konvencija,  kurti aplinką, t. y. savo  miestą yra visuomenės teisė ir pareiga“, – pažymėjo Kauno miesto tarybos narė Jurgita Šiugždinienė.

Diskusijos metu per 100 susirinkusių visuomenininkų priėmė rezoliuciją, skirtą skirtingiems valdžios lygmenims atstovaujančioms institucijoms: Vyriausybei, Seimui ir savivaldybėms. Joje prašoma skubiai parengti tarptautinės Orhuso konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje įstatymą, kuris aiškiai apibrėžtų šioje konvencijoje numatytas bendruomenių teises dalyvauti juos liečiančių sprendimų priėmime. Taip pat, siūloma aiškiau reglamentuoti vietos gyventojų apklausų organizavimą, supaprastinti informacijos pateikimą apie planuojamus infrastruktūros projektus, įtraukti bendruomenes į visus sprendimo priėmimo etapus.

Diskusijos dalyviai, Dž.Barysaitės nuotr.
„Savivaldybėse bendruomenės išklausomos labai formaliai, dažnai už akių išvadinant tiesiog rėksniais. Nes juk trukdo tiems procesams, kurie yra numatyti, sudėlioti, kuriuos daro teisėtai išrinkta valdžia. Apmaudu, kad mūsų demokratinėje visuomenėje bendruomenės pozicijos reiškimas tampa triukšmu“, – teigė ne vienerius metus savivaldos klausimus analizuojantis Mykolo Romerio universiteto profesorius Saulius Nefas.

„Kiek mes bedaužytume galvą į vietos valdžios duris, jos neatsidaro. Bet tai ar mes kalti, kad jos neatsidaro? Bendravimas su vietos savivaldybėmis yra didžiulė problema bendruomenių organizacijoms, – pripažino Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos pirmininkas Ramūnas Navickas. – Klausau kaip Vilniuje sekasi – nėra bendravimo. Apie Kauną – iš viso tyliu: toks oligarchinis modelis, kad tiktai Kinų sienos trūksta, kad būtų tarp Kauno valdžios ir Kauno bendruomenių centrų asociacijos“.

2019 m. birželio 6 d., ketvirtadienis

Mero žygis per Šančius – padarysiu laimingais per prievartą

Pristatymas savivaldybėje, Kas vyksta Kaune nuotr.
Pastaruoju metu labiausiai aptariamas Kauno rajonas – Šančiai. Bendruomenė aktyviai dalyvauja diskusijose, pokalbiuose, svarstymuose. Visuose juose dalyvauja itin gausus būrys aiškiai apsisprendusių vietos gyventojų - gatvės, kuri atkirstų nuo Nemuno niekam nereikia.

Kadangi teko dalyvauti keliose tokiose diskusijose ir pristatymuose, susidariau gana aiškų situacijos vaizdą. Ir norėčiau šiomis įžvalgomis pasidalinti plačiau.

Gatvė bendrajame miesto plane pirmąsyk nubraižyta 1929 metais, vėliau koreguota, siaurinta. Kas nutiko, kad tas projektas tapo aktualus 2019 metais aš jokio atsakymo neišgirdau. Jokių skaičiavimų, jokių prognozių. Suprantu, kad eismo pralaidumas yra labai svarbus, bet jo galima siekti įvairiomis priemonėmis ir būdais. Pvz. tvarkant paraleliai esančią Vokiečių gatvę ar kitas. Kai nėra aiškių atsakymų iš valdžios, pradeda sklandyti gandai apie naujas statybas abiejose Šančių pusėse ir galimus interesus. Nemažą dalį jų atskleidė ir LRT atliktas tyrimas, apnuoginęs statybų Šančiuose ryšius su mero sūnaus verslu.

Planuojamos gatvės kaštai, terminai bendruomenei nežinomi. Tos informacijos oficialiai prašiau pristatant projektinius pasiūlymus, taip pat raštu savivaldybės administracijos direktoriaus. Deja, oficialaus atsakymo su datomis ir skaičiais negavau. Tik po susirinkimo privačiai savivaldybės atstovai teigė, kad jau nuspręsta ir gatvė tikrai bus. Nevarkit, žo.

Tuomet pasidalino galimais planais: orientacinė gatvės tiesimo kaina - apie 4 mln. eurų, būtų finansuojama ne iš ES lėšų, bet iš miesto biudžeto. Pabaigus derinti projektinius pasiūlymus planuojamas skelbti techninio projekto konkursas ir minėtą projektą planuojama jau turėti iki naujų metų. Gatvės įrengimas truktų apie dvejus metus (2020m.-2021m.). 

Gyventojai išsako savo poziciją, 15min.lt nuotr.
Vienok, liūdnai atrodo ir miesto vadovų nenoras kalbėtis. Lyg viešųjų ryšių specialistai rekomenduotų kalbėtis tik patogiomis ir populiariomis temomis, o tai kas skauda bendruomenei - tabu. Miesto valdžios atstovai nedalyvavo nei vienoje diskusijoje, atsisakė susitikti ir su Šančių bendruomene. Ryšys su išrinktais politikais atrodo labai vienapusiškas – kuomet meras išdėsto savo idėjas, bet nemato reikalo atsakyti į konkrečius klausimus ir lūkesčius. Su gyventojais susitinka tik administracijos darbuotojai, kurie tikrai nesprendžia kuri gatvė ir kada Kaune turi būti įrengta.

Projektas vis buvo vadinamas gatvės rekonstrukcija. Nors esama "gatvė" - tai 444 metrų žvyrkelis skirtas labiau automobilių parkavimui po daugiabučių langais. Visa tai išvirsta į 3,5 km 3 m. pločio dviejų juostų automobilių gatvę. Nežinau kokie motyvai lemia tokį žongliravimą žodžiais, nes derinimo procedūros nuo to lyg nesikeičia. Gal tai labiau psichologinio poveikio priemonė - kas gali priešintis gatvės pagerinimui?

Ir visi miesto vadovybės komentarai žiniasklaidoje atrodo lyg noras įkalti pleištą tarp Šančių ir likusio Kauno gyventojų. Lyg vietiniai būtų kažkokie uzurpatoriai, neprileidžiantys kitų prie Nemuno pakrantės. Užsigrobę žemę, prisisodinę neleistinų medžių ir dar nežinia kokias nuodėmes padarę. Tik aiškumo dėlei - visa pakrantė prieinama žmonėms. Visutėlė. Ir visa ja vinguriuoja puikus dviračių takas, kuriuo važiuodamas gali mėgautis Nemuno peizažais. Todėl bandymas sukurti poreikį 3,5 km automobilių gatvei remiantis keliais ne vietoje pasodintais medžiais atrodo juokingai.

Tikiuosi didesnio dialogo ir susiklausymo iš valdžios pusės. Vietos bendruomenė parodė neįtikėtiną susitelkimą ir vienybę. Per tokį trumpą laiką surinkta 5616 parašų pasisakant prieš naujos gatvės invaziją prie upės. Kas yra rinkęs parašus, žino koks tai titaniškas darbas. Dabar šančiškiai bus priversti padirbėti dar labiau. 

Vietos savivaldos įstatyme numatyta galimybė bendruomenėms inicijuoti vietos gyventojų apklausas jiems aktualiais klausimais. Tačiau Kauno valdžia nenori žinoti ką mano Šančių gyventojai apie po jų langais atsirasiančią gatvę. Vietoje to, Kauno valdančiuosius domina Šilainių, Dainavos ar Palemono gyventojų požiūris į gatvę Šančiuose. Dėl šios priežasties savivaldybės administracijos direktorius atsisakė inicijuoti Žemųjų Šančių gyventojų apklausą ir nurodė organizuoti apklausą viso Kauno teritorijoje. Taigi, Šančių bendruomenė turės pasiraitoti rankoves ir surinkti 14500 parašų apklausai inicijuoti, o vėliau tikėtis, kad 43500 Kauno gyventojų išsakys savo nuomonę dėl gatvės palei Nemuną.

Ir pabaigai - dažnai kalbame apie tai, kad miestas turi atsigręžti į upes. Turbūt niekas nesiginčija, kad Kaunas nėra pats geriausias pavyzdys, kaip miestui draugauti su jį supančiu vandeniu. Centras nuo vandens visiškai atbetonuotas, panašu kad šias tendencijas norima perkelti ir į Šančius. Manau, kad priėjimas prie vandens pirmiausia turi būti patogus pėstiesiems ir dviratininkams. Mašinomis atvykstantiems turi būti įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, o ne ištisinė trasa prasilėkti su vaizdu į vandenyną. Kas nebuvote, rekomenduoju atvykti Kranto 14-ąja gatve, sustoti stovėjimo aikštelėje ir savo akimis išvysti ramybę ir upės tėkmę.

Paryžius rodo gerą pavyzdį: vasarai uždaro judrią gatvę prie Senos upės ir įrengia jos vietoje paplūdimį. Na, Kaunas dar tik mokosi – daro taip pat, tik atvirkščiai. 

2019 m. gegužės 29 d., trečiadienis

Komitetas atmetė siūlymą netaikyti Sodros įmokų „grindų“ nevyriausybininkams

Trečiadienį Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas po ilgų svarstymų nepritarė siūlymui, kad Sodros įmokų „grindys“ būtų netaikomos nevyriausybinių organizacijų darbuotojams. Tai numatančiai įstatymo pataisai, kurią buvo įregistravusi Seimo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Gintarė Skaistė, Seimas po pateikimo buvo pritaręs dar praeitų metų kovo mėnesį. 

Neigiamas komiteto sprendimas dar turės būti patvirtintas Seimo posėdyje, tačiau jau šiandien nevyriausybinės organizacijos teigia nusivylusios tokia įvykių eiga.

„Naujoji tvarka tiesiog pražūtinga vaikų dienos centrams, socialinėms ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms. Žmonės jose dažnai dirba ne visą darbo dieną, jų finansavimas itin nereguliarus. Tad papildoma mokestinė našta tik dar labiau silpnina Lietuvos nevyriausybinį sektorių. Nepritarus Sodros įmokų „grindų“ taikymo išimčiai nevyriausybinių organizacijų darbuotojams, jie yra išstumiami į užribį. Apgailestauju, kad Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas neatsižvelgė į gausius darbą prarandančių nevyriausybinių organizacijų darbuotojų prašymus.“ – teigė G. Skaistė.

Primename, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijoje numatytos „Sodros“ įmokų „grindys“. Tai yra, kad draudėjo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos už darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis ne visą darbo laiką, skaičiuojamos ir mokamos nuo nustatyto darbo užmokesčio, bet ne mažesnio kaip minimalioji mėnesinė alga (MMA). Toks įsigaliojęs įstatymas nevyriausybinėms organizacijoms užkrovė papildomą mokestinę naštą, kuriai projektinį finansavimą gaunančios organizacijos neturi jokių šaltinių.

2019 m. balandžio 18 d., ketvirtadienis

Geros širdies ekonomika

Esu giliai įsitikinusi, kad absoliuti dauguma žmonių yra geros širdies. Šią nuomonę patvirtina dosni parama „Maisto bankui“, įvairūs masiniai pinigų aukojimai ligos ar gaisro atveju. Tačiau nepaisant to, šalies ekonominėje politikoje vyrauja nuolatinio konkurencingumo augimo ir savanaudiškos gerovės siekimo principai. Tokios politikos išdava – tarpstanti nelygybė ir dalies visuomenės neviltis. Visgi, tikiu, kad auganti atskirtis yra nemaloni ne tik skurdžiai gyvenantiems, bet ir sėkmės lydimiems. Ir jeigu tas gerumas išties yra vyraujantis mumyse, galbūt laikas atsigręžti vieniems į kitus ir vykdyti geros širdies ekonominę politiką?

Tokius ar panašius pažadus žengdami į valdžią deklaravo valstiečiai: žadėjo atsisukti į regionus ir mažinti neteisingai susiformavusią atskirtį. Pajamų nelygybė Lietuvoje tuomet buvo viena didžiausių Europos Sąjungoje, o žemiau skurdo ribos gyveno 30 proc. gyventojų. Todėl valstiečių pažadai žadino viltį, kad situacija keisis. Tačiau geri norai ne visada reiškia gebėjimus pasiekti rezultato. Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos jau galime vertinti ar pavyko jiems savo pažadus įgyvendinti, o gal nueita visai ne tuo keliu? 

O rezultatai nedžiuginantys. Ekonomikos augimo laikotarpiu papildoma gerovė pasiskirstė nevienodai. Pajamų nelygybė 2017-2018 metais dar šiek tiek išaugo, pajamų vidurkis didmiesčiuose ir kaime skiriasi jau nebe 47, o 52 proc. Vilniaus ir kai kurių kitų apskričių nedarbo rodikliai skiriasi beveik tris kartus. Pažangą vertinanti Europos Komisija savo ataskaitoje teigia, jog skurdo ir pajamų nelygybės problema sprendžiama menkai.

Nesigilindama ar tyčia, ar iš nežinojimo toks rezultatas buvo pasiektas, nusprendžiau apžvelgti kokias ekonomikos augimui palankias priemones kovai su pajamų nelygybe siūlo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) bei kaip jas sekasi taikyti mūsų šalyje.

2019 m. balandžio 11 d., ketvirtadienis

Sudie, fintech, sudie

Neturiu jokio aiškesnio nusiteikimo: esu už bankus ar prieš juos. Bankus vertinu kaip paprastus paslaugų teikėjus ir tiek. Jei tinka paslaugos ir tenkina kaina – perku. Jei ne, ieškau kito. Suprantu, kad Lietuvoje bankai veikia oligopolinėje rinkoje, kur veikia keli rimti žaidėjai. Todėl jų, kaip ir kitų šalių bankų veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima centrinio banko. Kas sėkmingai veikia ir Lietuvoje.

Tokių centrinių bankų veikimas yra griežtai nepriklausomas. Tam, kad politikai negalėtų kištis ir daryti neteisėto spaudimo bankų veiklos reguliavimui. Valdžių atskyrimo principas buvo sugalvotas ne veltui ir iki šiol sėkmingai veikė. Iki šiol veikė ir Lietuvoje. Bet štai į valdžią atėjo „valstiečiai“ su kompleksuotų išdidėlių komanda. Ir jiems kažkaip tas valdžios atskyrimo principas lyg ašaka gerklėj. Vis užkliūna.

Pirmi nerimo ženklai pasirodė, kai Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas nužygiavo į Konstitucinį Teismą padovanoti savo knygos ir galimai papasakoti, kaip rizikinga priimti nagrinėti opozicijos kreipimąsi dėl pensijų sistemos reformos.

Antras etapas buvo po iškilmingos ir šlovingos Seimo tyrimų komisijos išvadų dėl ūkinės LRT veiklos. Tyrė ūkį, o nusprendė keisti valdymą. Šioje situacijoje nacionalinio transliuotojo nepriklausomumas vėl tapo kažkokia nemylima vertybe. Jeigu nerodo Ramūno tinkamu kampu, tai anokia čia vertybė?

Trečias epizodas – donkichotiška Stasio Jakeliūno kova su bankais. Išjojęs ant ištikimo arklio Rosinanto, sutiko kelyje „Revolut“. Iškėlęs ietį smeigė – strateginių įmonių sandorius tikrinanti komisija turi peržiūrėti Europos centrinio banko suteiktą specializuoto banko licenciją. Gavo atsakymą, kad viskas čia tvarkoj. Negali būti, suklydo. Kreipėsi darkart. Ir vėl gavo atsakymą, kad viskas alright. Ir ką jūs manot? Kreipėsi trečią kartą. Dėl viso pikto.

Papildant šiuos turiningus ir prasmingus užsiėmimus dar prisiminė, kad Kubilius kaltas dėl pasaulinės ekonominės krizės. Ir paprašė visas institucijas raštais pagrįsti šią hipotezę. Tada ir sužinojome, kas šiandien kelia didžiausią grėsmę – ogi Lietuvos bankas.

Pasirodo, neparodė tinkamo tarnystės lygio bučiuodamas žiedą ir teikdamas niekam nebeaktualią informaciją. Gal dar ir vidiniuose pokalbiuose drįso šiek tiek pakikent iš susireikšminusio komiteto pirmininko. Bet visų svarbiausia – prieš n metų padarė Didžiąją nuodėmę – atsisakė priimti Stasį Jakeliūną į darbą. O šis jau ir taip buvo įskaudintas Gitano Nausėdos neigiamo atsakymo.

Nebelaiko komiteto pirmininko nervai, dangus griūva. Žadamas kreipimasis į prokuratūrą, siūlymas atsistatydinti ir vieši Vito Vasiliausko statymai prie gėdos stulpo. Visos priemonės geros, kai kovoji su vėjo malūnais.

Galima būtų tiesiog pasijuokti iš to nuolatinio noro atsiskaityti su į darbą nepriėmusiais veikėjais, jei tai negrėstų Lietuvai reputaciniais ir finansiniais netekimais. Deja, ilgai kūrę strategijas ir investavę į fintech  plėtrą, dabar grūdam pro duris „Revolut“, mojam balta skepeta išėjusiam „Google“ ir, galbūt, niekad nebeateisiančiom kitom kompanijom.

Sudie, fintech, sudie. Svajonė buvo graži.

2019 m. balandžio 10 d., trečiadienis

Seime – spalvinga ir pavasariška velykinė labdaros mugė

Velykinės mugės metu, O.Posaškovos nuotr.
Belaukiant artėjančios Prisikėlimo šventės, balandžio 10 d. Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narės dr. Gintarės Skaistės iniciatyva Seime suorganizuota velykinė labdaros ir mainų mugė. Mugė, kaip ir kasmet, sulaukė labai didelio dalyvių skaičiaus. Renginyje savo rankomis kurtus darbelius pristatė ne tik įvairių Vilniaus, Vilniaus rajono, bet ir Ukmergės, Trakų ir Elektrėnų neįgaliųjų organizacijų, dienos centrų, bendruomenių atstovai, menininkai ir senjorai.

Mugės atidarymo šventės metu dalyvius pasveikino ir dovanų įteikė renginį kasmet globojanti Seimo narė dr. Gintarė Skaistė. Anot Seimo narės, pagrindinis šios kasmetinės labdaros ir mainų mugės tikslas išlieka toks pat – specialiųjų poreikių turinčių asmenų integracija į visuomenę. Tokie renginiai yra labai svarbūs, nes padeda mažinti socialinę atskirtį, o kartais net ir diskriminaciją, su kuria savo kasdieniame gyvenime neretai susiduria socialiai jautrių bendruomenių nariai.

Seimo pirmininko pavaduotoja I.Degutienė, O.Posaškovos nuotr.
„Labai džiugu, kad šiemet vėl atgaivinome tradiciją organizuoti ne tik kalėdinę, bet ir velykinę labdaros ir mainų mugę. Kaip ir visada sulaukėme labai didelio norinčiųjų dalyvauti skaičiaus. Todėl netgi kilo truputį problemų norint sutalpinti visus mugės dalyvius. Tai rodo, kad tokie renginiai yra be galo reikalingi ir svarbūs. Jie ne tik suteikia dalyviams progą apsilankyti Seime, pristatyti savo bendruomenės veiklą, rankų darbo gaminius, pabendrauti su Seimo nariais, mugės svečiais ir vieniems su kitais, bet taip pat suteikia progą šiek tiek užsidirbti. Tokie bendri renginiai neįgaliųjų centrų lankytojams, senjorams, bendruomenėms suteikia progą surinkti aukų tolimesniam organizacijos veikimui, savo bendruomenės narių ugdymui. Mugės metu įsigytos velykinės dovanėlės – svarbi parama šioms bendruomenėms, todėl visi norintys buvo kviečiami dalyvauti ir dalintis gerumu“, – teigė G. Skaistė.

Šiemet mugėje dalyvavo net 17 organizacijų atstovai: Vilniaus neįgaliųjų dienos centras, dirbtuvėlės „Jurgos mezginiai“, Lietuvos psichikos negalios žmonių bendrija „Giedra“, Bernardinų neįgaliųjų dienos centras, Vilkpėdės BSPC (bendruomenės socialinių paslaugų centro) rankdarbių klubas „Vaivos juosta“, sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Vilniaus Viltis“, Vilniaus miesto „Atgajos“ specialioji mokykla, Trakų neįgaliųjų užimtumo centras, Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjunga, gyvenimo namai „Pašilaičiai“, Verkių mokykla-daugiafunkcis centras, Vilniaus miesto neįgaliųjų draugija, Elektrėnų Paramos šeimai tarnyba, Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyrius, menininkė Loreta Latvytė, Grigiškių neįgaliųjų draugija, dienos centras „Šviesa“.

2019 m. balandžio 3 d., trečiadienis

Seime atidaryta paroda pristatanti Švėkšnos Pliaterius

Seimo narė G.Skaistė, O.Posaškovos nuotr.
Antradienį Seime atidaryta Violetos Astrauskienės fotokoliažų paroda „Švėkšnos Pliateriai – Melior mors macula“, kurią globoja Seimo narė Gintarė Skaistė.

„Ekspozicija pasakoja apie beveik visus Švėkšnos miestelyje gyvenusius Pliaterius, kurių darbai byloja apie jų reikšmę Lietuvos istorijai, kultūrai. Autorė savo darbuose naudoja fotokoliažo techniką, grafika originaliai papildo senas portretines Pliaterių nuotraukas. Tokia žanrų samplaika žiūrovą nukelia ne tik į Švėkšną, jos apylinkes, bet ir retrospektyviai į tą laiką, kuriuo gyveno portretuose įamžintos asmenybės“, – sako parodos rengėjai – Emilijos Pliaterytės atminimo draugija ir švėkšniškių draugija „Tėviškė“.

Kraštotyrininkė O.Norkutė pristato parodą, O.Posaškovos nuotr.
„Švėkšna šiandien nebūtų tokia, kokia yra, jei ne Pliaterių giminė ir jos indėlis į krašto gyvenimą. Džiaugiuosi, kad Seime atidaryta paroda iš arčiau supažindins lankytojus su šio miestelio ir Pliaterių šeimos istorija per puikios menininkės Violetos Astrauskienės darbus“, - teigė G.Skaistė.

Parodos kuratorius, Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos pirmininkas Juozas Žitkauskas susirinkusiems pasakojo, jog paroda buvo eksponuojama ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet taip pat ir Latvijoje. Juk Pliaterių giminė turi plačias šakas mūsų kaimyninėse valstybėse. Detaliau apie Švėkšnoje gyvenusios Pliaterių giminės atšakos gyvenimą ir istoriją pasakojo pedagogė, kraštotyrininkė Ona Norkutė. Renginį apibendrino parodos autorė Violeta Astrauskienė, papasakodama kūrybinio sumanymo pradžią ir įdomiausias detales. 

2019 m. vasario 5 d., antradienis

Kauno centrinio pašto privatizavimas gali būti pražūtingas

Seimo narė Gintarė Skaistė
Po vakar Kaune vykusios diskusijos dėl Centrinio pašto ateities Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Gintarė Skaistė kreipėsi į susisiekimo ministrą Roką Masiulį ir AB „Lietuvos paštas“ vadovybę prašydama laikinai sustabdyti šio tarpukario architektūros šedevro pardavimą, kol bus pateikti sudarytos ekspertų grupės pasiūlymai.

„Susiduriame su apgailėtina Kauno centrinio pašto pastato nepriežiūra ir įvairių institucijų abejingumu. Atrodo, kad atsakomybę visi stumdo nuo savęs, o pastato savininkai tenori atsikratyti galvos skausmu tapusio objekto. Parduoti lengviausia, sunkiau atrasti ilgalaikius tikslus. Todėl tikiuosi, kad atviras pokalbis su kultūros bendruomene padės pagaliau sukaupti politinę valią ir priimti sprendimus dėl šio pastato ateities“, – teigė Seimo narė Gintarė Skaistė.

Stiprų visuomenės nerimą dėl vieno iš ikoniškiausių miesto simbolių – Kauno centrinio pašto – parodė iniciatyvinės grupės inicijuota peticija „Už Kauno centrinio pašto išsaugojimą“, kurią vos per kelias dienas pasirašė daugiau nei 2900 žmonių.

Diskusija dėl Kauno centrinio pašto ateities
Diskusijoje dalyvavusi AB „Lietuvos paštas“ generalinė direktorė Asta Sungailienė teigė, kad Kauno centrinio pašto pastatas pašto reikmėms yra per didelis ir šiuo metu tik 10 proc. pastato yra naudojama pašto reikmėms. Todėl artimiausiame įmonės valdybos posėdyje, kuris vyks vasario 8 dieną, planuojama svarstyti galimybę parduoti šį pastatą.

Kauniečiams keliant klausimą apie pastato perspektyvas po pardavimo, Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras sakė, kad naujasis savininkas privalės apsaugoti visas vertingas pastato savybes. Jo nuomone, Kauno savivaldybės įsitraukimas į pastato įveiklinimą būtų tikrai prasmingas. Tuo metu susisiekimo viceministras Paulius Martinkus savo atstovaujamos ministerijos kaltės susidariusioje situacijoje nemato. „Ministerija paskui kiekvieną pastatą neprilakstys“, – teigė jis.

Toks pareiškimas sulaukė nepasitenkinimo iš pastato likimu susirūpinusių miestiečių. Kultūros paveldo departamento Kauno padalinio vadovo Svaigedo Stoškaus teigimu, būtent Susisiekimo ministerija tarpukariu užsakė šio pastato projektą ir statybą. Todėl dabartinis bandymas atsiriboti nuo problemos sprendimo yra skausmingas „lyg motinai atsisakant savo vaiko“.

Diskusijos dalyviai siūlė kaip Kauno centrinio pašto pastatui galėtų būti grąžinta gyvybė. Tarp siūlomų variantų skambėjo galimybė pastate įkurti savivaldybės darbuotojus ar atverti legendinį paštą kultūrinei veiklai.

doc. Jurgita Šiugždinienė
„Šis pastatas Kaunui yra labai svarbus, todėl privalome užtikrinti ne tik susidariusios avarinės būklės likvidavimą, bet ir užtikrinti tolesnį pastato įveiklinimą. Todėl siūlau rimtai pagalvoti apie Architektūros centrą – atvirą architektūros, interjero, dizaino žmonių ir visuomenės bendradarbystės erdvę, kurioje veiktų architektūrinės parodos, seminarai, kūrybinės dirbtuvės“, – kalbėjo viena iš peticijos iniciatorių, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentė Jurgita Šiugždinienė.

Apibendrinant diskusiją buvo nuspręsta kreiptis į atsakingas institucijas prašant laikinai atidėti Kauno centrinio pašto privatizavimą. „Turime per daug blogų privatizavimo pavyzdžių, tarp jų legendiniai „Tulpės“, „Metropolio“, „Kauko“ pastatų. Todėl prašome pristabdyti Kauno centrinio pašto pardavimą, kol ekspertai pateiks savo matymą ir siūlymus, kaip pastatą pritaikyti kultūros bendruomenės reikmėms“, – kalbėjo G. Skaistė.

2019 m. sausio 17 d., ketvirtadienis

Nemylėk manęs, premjere

„Mes moteris mylime, tačiau renkantis ministrus svarbus ir profesionalumas“ – pareiškė premjeras žiniasklaidai pasiteiravus kodėl pakeitus ministrus Vyriausybėje visai nėra moterų. Ką tuo momentu turėjo pagalvoti visos Lietuvoje dirbančios išsilavinusios ir profesionalios moterys?

Ar tai tiesiog premjero lapsus linguae, ar nuoseklus požiūris į moteris kaip į nelabai įgalų mylimą objektą? Deja, net ir premjero meilė netvari. Per porą metų jo palankumo neteko Milda Vainiūtė, Jurgita Petrauskienė, Liana Ruokytė – Jonsson, o kartu ir garsioji Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė. Šioje Vyriausybėje nėra vietos moterims, kaip teisingai pastebėjo BNS vyriausiasis redaktorius Vaidotas Beniušis. 

Erzinančiai skamba vieši teiginiai, kad 3 mln. gyventojų turinčioje šalyje, premjeras savo profesionalų Vyriausybei neranda nei vienos profesionalės. Ar ir kitiems darbdaviams tos paieškos tokios nepakeliamos? Pasižiūriu gyventojų užimtumo statistinį tyrimą. Jame nurodoma, kad moterys sudaro 39 proc. visų vadovų Lietuvoje. Taigi, darant prielaidą kad Vyriausybė yra šalies atspindys, joje turėtų dirbti bent 5 moterys. 

Retrospektyviai žiūrint, keistai atrodo netgi S.Skvernelio džiūgavimai Lietuvai įstojus į EBPO. Žadėjo jis domėtis gerąja kitų šios organizacijos narių praktika, sekti jų pavyzdžiu. Visgi, EBPO šalyse moterų ministrių dalis vidutiniškai siekia 27,9 proc. Vadovaujantis šia proporcija, Lietuvos Vyriausybėje moterys turėtų užimti bent 4 iš 14 ministerijų vadovių pareigas.

Originalu, vienok. Būsime bent kažkuo išskirtiniai tarp Europos Sąjungos šalių. Turbūt nuobodu premjerui lygiuotis į Prancūziją, Švediją ar Slovėniją, kuriose profesionalių ministrių ir ministrų skaičius tolygus.  Naujos lyčių lygybės tendencijos premjerą veda į orbanizuojamą Vengriją, kuri iki šiol lyderiavo turėdama vos vieną ministrę be portfelio. Tačiau atrodo valstietiška Lietuva gali perspjauti ir vengrus.  



Todėl galima tik pasveikinti premjerą, sugalvojus kaip tapti originaliu. Tokios vienalytės Vyriausybės neturėjom jau nuo 1993 metų, kai šalį ganė Adolfas Šleževičius. Vėliau turėjom ne vieną profesionalią ministrę, vien ko vertos: Dalia Grybauskaitė, Ingrida Šimonytė ar Irena Degutienė.

Reikia pastebėti, kad nuo Šleževičiaus laikų Lietuva nukeliavo ilgą kelią užtikrinant lygias galimybes visiems. Pasaulio ekonomikos forumo lyčių lygybės indekso skalėje, mūsų valstybė užima 24 vietą iš 149 tyrime dalyvavusių šalių. Turime gana geras sveikatos ir švietimo pasiekiamumo sąlygas, taip pat ir ekonomines galimybes. Tačiau itin liūdnas vaizdas politinio įgalinimo srityje, kur vienas iš rodiklių – moterų skaičius Vyriausybėse. Dabar tas vaizdas bus dar liūdnesnis.

Pasaulio ekonomikos forumas pristatydamas lyčių lygybės situaciją įvairiose šalyse pateikia ir alternatyvios situacijos naudą. Jei sumažintume lyčių nelygybę bent ketvirtadaliu, bendras pasaulio BVP išaugtų 4640 milijardų eurų. Tai yra papildomai 603 eurai kiekvienam planetos gyventojui. Todėl vietoj ciniško bandymo nurašyti nepatenkintus balsus feministiniams įgeidžiams, siūlyčiau apmąstyti lygių galimybių įtaką mūsų visų gerovei.

Niekada nebuvau socdemiškų kvotų ar kitų specialių išimčių šalininkė. Atrodė, kad nuosekliai dirbant ir nebijant iššūkių, Lietuvoje galima pasiekti visko. Tačiau nerimą kelia premjero bandymas mūsų šalį nutempti už kojos atgal į Naisių kluoną. Nenoriu gyventi šalyje, kur patriarchalinio mąstymo lyderiai leidžia sau moteris mylėti, bet nematyti jų profesionalumo.

Todėl prašau. Nemylėk manęs, premjere. 

Beviltiška koalicija

Nors dar liko pusantrų metų iki rinkimų, bet Seime nuotaikos tikrai ne darbinės. Diena iš dienos matome „koalicijos formavimo“ telenov...