2015 m. spalio 20 d., antradienis

Gintarė Skaistė. Ar ateis galas patyčių kultūrai?

Gintarė Skaistė, J.Krulytės nuotr.
Vieša paslaptis, kad mokykla – dėl joje tarpstančių patyčių ir fizinio smurto toli gražu ne visiems vaikams yra laimingos vaikystės sinonimas. Sakoma, kad mokykla vaikui turėtų tapti antraisiais namais. Turėtų. Realybė, deja, dažnai kitokia. Statistika skelbia, kad kasmet Lietuvoje nusižudo apie 50 vaikų. Negalime ar nenorime sustabdyti visa griaunančios patyčių kultūros? 

Patyčių srityje - lyderiai

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) 2009-2010 metais atlikto vaikų ir paauglių sveikatos tyrimo išvados neguodžiančios. Lietuva patyčių srityje nuosekliai pirmauja visose amžiaus grupėse. Analogiškos išvados pateikiamos ir 2013 metais UNICEF atlikto vaikų gerovės tyrimo ataskaitoje. Joje mūsų šalis išskirta kaip vienintelė, kurioje patyčias patiria daugiau kaip pusė vaikų. Dar blogiau, kad daugeliui paauglių tai nėra epizodinis nemalonumas. Pagal PSO duomenis, kas trečias vaikas Lietuvoje patyčias patiria nuolat. 
Atsižvelgiant į liūdną statistiką, nereiktų stebėtis ir mūsų „laimės reitingu“. Tarp 38-ių PSO tyrime dalyvavusių šalių Lietuvos vaikai užima 31-34 vietą, savo laimę vertindami gerokai prasčiau nei bendraamžiai kitose valstybėse. Kas penktas mūsų vaikas jaučiasi nelaimingas, blogesni rezultatai matomi tik tokiose šalyse kaip Rumunija, Ukraina ar Turkija. Manau, kad įvardyti skaičiai rodo sudėtingą dalies vaikų situaciją. Stumtelėti klasės draugą (ko nepasitraukė), su bendramokslio kuprine žaisti futbolą, pašiepti kalbos defektą, ar nusišaipyti iš „ne tokios“ aprangos – bene švelniausios nuoskaudos, ką gali patirti vaikas mokykloje ir tai dažnai net nelaikoma patyčiomis. Jis gali būti apspjaudytas, gali būti iškoneveiktas kalinių žargono keiksmažodžiais, gali „gauti į galvą“ nes kažkam tiesiog nepatiko. Vaikai net nebesiskundžia. Kodėl? Bijo. Arba nebesitiki pagalbos.

2015 m. spalio 5 d., pirmadienis

Gintarė Skaistė. Šiandien laimi kūrybiškas vaikų švietimas

Gintarė Skaistė
Mokytojo diena tinkamas laikas pasidalinti mintimis apie švietimo iššūkius Lietuvoje. Juk nuo to, kokį dėmesį mes skiriame mūsų vaikų ugdymui ir švietimui priklauso ir mūsų šalies raida ateityje, žmonių pilietiškumas, abipusė pagarba, patriotiškumas, pagaliau ekonominiai pasiekimai bei socialinė atsakomybė. Vis gi, nerimą kelia pastebimos negeros tendencijos mūsų švietimo sistemoje. Vaikai mokykloje gauna daug ir reikalingų žinių, tačiau jų apklausos rodo, kad jie ne visada yra patenkinti mokykloje tvyrančiu mikroklimatu, nerimo kupina savijauta ar tiesiog pagarbos stoka. Tarptautinės mokslinių pasiekimų vertinimo programos (PISA) duomenimis, vaikų, kurie teigia mokykloje esantys laimingi, procentas Lietuvoje yra gerokai žemesnis už OECD šalių vidurkį. Turėdami kas penktą mokykloje nelaimingą vaiką, užimame vos 51 vietą tarp 64 šalių.
Žvelgiant į žinių vertinimą, taip pat, nelabai turime kuo didžiuotis. Praleidžiame toli į priekį ne tik savo kaimynus estus, lenkus ir latvius, bet net tokias šalis kaip Rusija. Tarp 64 tyrime dalyvavusių šalių, esame 37-i. Tuomet kyla klausimai, kaip galima keisti situaciją ir kuo geriau pasirodančių šalių švietimo sistema skiriasi nuo mūsiškės?
Akivaizdu, jog šiandieninėje besikeičiančioje visuomenėje nebeužtenka sudėti kuo daugiau žinių į mažas galveles. Internetas pilnas įvairios informacijos, kurios paieška užtrunka vos kelias minutes. Todėl dabar svarbu, kad vaikai išmoktų suvokti ir interpretuoti tekstą, lavintųsi užsienio kalbose, būtų ugdomas jų kūrybiškumas. Šitaip ugdomi vaikai įgauna šiandieniniame konkurencingame pasaulyje itin reikalingų pasitikėjimo, verslumo ir kritinio mąstymo įgūdžių. 
Dar svarbiau, kad vaikai gautų ne tik kokybišką išsilavinimą, bet ir jaustųsi saugūs, suprastų bendruomeniškumo svarbą, nuo mažų dienų išmoktų rodyti pagarbą vienas kitam. Mokyklose turi nebelikti patyčių, susvetimėjimo ir atskirties. 
Todėl švietimo sistemos pagrindu turi tapti mokytojai, ne tik kūrybiškai perteikiantys vaikams žinias, bet ir ugdantys juose svarbiausias žmogiškas vertybes. Juk būtent žmonių lūkesčius tenkinanti švietimo sistema yra būsimų teigiamų ekonominių ir socialinių pokyčių garantas. Kūrybiškas ugdymas siekiant esminių vertybių įtvirtinimo turi tapti pagrindiniu mokytojo uždaviniu. Tai sunkus uždavinys, kurį gali įgyvendinti tik laisvas ir inovatyvus mokytojas.
Tuo tarpu, Lietuvoje vis dar vyksta nuolatinės diskusijos, ko trūksta mokykloms – daugiau pasitikėjimo mokyklomis ar kontrolės, daugiau autonomijos ir išradingumo ar reglamentavimo ir vienalytiškumo, daugiau sankcijų ar konsultacinės pagalbos bei finansinės paramos. Akivaizdu, jei norime proveržio žinių visuomenės kūrime, švietime reikalingi ilgalaikiai politiniai sprendimai.
Šalys, kurių rezultatai švietime yra lentelių viršūnėse (Suomija, Kanada, Estija), nebijo permainų. Jų švietimo sistemos yra nuolatinės kaitos ir inovacijų objektas. Tuo tarpu Lietuvoje, permainų ne tiek bijoma, kiek netikima jų sėkme. Išankstinis nusistatymas prieš besikeičiančiam pasauliui reikalingus pokyčius gali nulemti mūsų šalies vystymosi kryptį. Privalome pripažinti, kad spartėjanti technologijų ir žinių kaita įpareigoja sparčiau keistis ir mus pačius. 
Sėkmingus rezultatus demonstruojančių šalių švietimo sistemos yra pakankamai skirtingos, Suomija išskiria mokymosi sąlygų lygybę ir tėvų įtraukimą, Estija – stiprias mokyklas ir motyvuotų mokytojų pritraukimą, Kanada – dėmesį kiekvieno individualaus vaiko pasiekimams. Tačiau jas vienija keli svarbūs aspektai – aukštas mokyklų autonomiškumo lygis ir didelė mokytojų veikimo laisvė. Todėl privalome pripažinti, kad šiandien laimi kūrybiškas vaikų švietimas.

Seimas pritarė siūlymui suteikti didesnes socialines garantijas studentams

Vakar Seimas po pateikimo pritarė siūlymui, kad studijuojantys ir darbą praradę asmenys turėtų teisę į nedarbo draudimo išmokas. Tai num...