Dalijimosi ekonomika: daugiau iššūkių ar galimybių?

Diskutuojant su europiniu lygmeniu dirbančiais politikais, jie nuolat kelia klausimus susijusius su dalijimosi ekonomikos plėtra, itin dideliais jos augimo tempais ir apimtimis. Tačiau grįžus į Lietuvą, dažnai mūsų institucijos atrodo šį terminą girdinčios pirmą kartą. Tai kas gi yra ta dalijimosi ekonomika?

Turbūt lengviausia kalbėti pavyzdžiais. Tokios platformos kaip Uber, Airbnb ar Savy.lt tampa įprasta paslaugų įsigijimo erdve. Ne išimtis yra ir Lietuva – dalijimosi platformos plečiasi, jų atsiranda vis daugiau. Nemažai šių platformų yra ir lietuviškos kilmės. Dabar vieni iš kitų galim išsinuomoti fotoaparatą per dalinuosi.lt ar užsisakyti su kaimynais daržovių tiesiai iš ūkininko per kaimasinamus.lt.

Trumpai tariant, atsisakant fizinių tarpininkų, prekes ar paslaugas per interneto platformas galima įsigyti ne iš verslo, bet tiesiai iš žmonių. Pačiai platformai tos prekės ar paslaugos nepriklauso, ji tiesiog veikia kaip virtualus tarpininkas. Patirtis rodo, kad dalijimosi ekonomikos modelyje yra keletas neabejotinų pliusų:

1. Patrauklesnė kaina. Tradicinio tarpininko nebuvimas pagreitina sandorio sudarymą ir užtikrina mažesnius kaštus vartotojui. Paprastai interneto platformos pasiima apie 5 proc. sandorio vertės arba teikia paslaugą nemokamai, uždirbdami pajamas vien iš reklamos platformoje. Taigi, beveik visi uždirbti pinigai atitenka paslaugos teikėjui.

2. Aukštesnis pasitikėjimo lygis. Galimybė internete įvertinti suteiktas paslaugas užtikrina aukštą kitų vartotojų pasitikėjimo lygį. Visi esam prisiklausę mitinių istorijų apie 5 žvaigždutėmis įvertintus viešbučius Maroke ar Turkijoje, kur lakstė tarakonai ar langai atsivėrė į akliną sieną. Tačiau Booking.com ar Airbnb reitingai nemeluoja. Ten savo viešnagę vertina realiai ten gyvenę asmenys, todėl jų įspūdžiai yra gerokai patikimesni nei nežinomų ir galimai subjektyvių vertinimo komisijų.

3. Tausus vartojimas. Galimybė dalintis turimais daiktais, užtikrina išteklių tausojimą. Jei noriu skylės sienoje, neprivalau įsigyti naujo grąžto. Tuo pačiu, po darbo pavežant kitus, užtikrini kad automobilių mūsų gatvėse būtų vienu kitu mažiau. Taigi, pasidalinus turima įranga, visuomenei jos paprasčiausiai reikės mažiau.

4. Galimybė užsidirbti papildomai. Tyrimų duomenimis, absoliučiai daugumai dalijimosi ekonomikos platformose paslaugas ar prekes teikiančių asmenų, tai yra ne pagrindinės, o papildomos pajamos. Šie skaičiai skiriasi atskiruose ūkio sektoriuose ar šalyse, tačiau Europoje tai vis dar daroma laisvalaikio ar asmeninio turto sąskaita. Pavyzdžiui, Amsterdame programėlių pagalba gali išnuomoti savo būstą ar automobilį, kol atostogauji Kanarų salose. Grįžęs sąskaitoje randi papildomų pajamų, kurios atperka dalį atostogų išlaidų.

5. Didesnis pasirinkimas. Akivaizdu, kad įtraukus į pasiūlą privačiai turimą turtą ar paslaugas išaugo jų įvairovė. Atsiradus tokioms platformoms kaip Airbnb, rinkoje atsirado ne tik tradiciniai viešbučiais ir svečių namai, tačiau dabar dažnas turistas gali apsistoti bute miesto centre ar atokiame miško namelyje. 

Siūloma kitais metais valstybės tarnautojų atlyginimo bazinį dydį didinti 5 proc.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Gintarė Skaistė įregistravo pasiūlymą Seime svarstomam įstatymui, kuriuo 2019 metams nustatomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų bei valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos bazinis dydis.

Vyriausybės pateiktame įstatymo projekte buvo siūloma ateinantiems metams tiesiog įtvirtinti 2018 metais galiojusį bazinį dydį, perskaičiuojant jį pagal darbdavio ir darbuotojo įmokų sujungimo metu naudojamą koeficientą. Opozicijos politikams sukėlė nerimą toks matematinis perskaičiavimas, nes tai užšaldytų valstybės tarnautojų atlyginimus dar vieneriems metams.

Primename, kad pareiginės algos bazinis dydis dėl 2008 metų krizės buvo sumažintas ir įšaldytas 9 metams. Praėjusiais metais valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis pakeltas buvo vos 1,5 proc., kai metinė infliacija 2017 metais siekė 3,9 proc. 

 „Valstybės tarnautojų darbo užmokestis tapo nekonkurencingu, lyginant su privataus sektoriaus darbuotojų atlyginimu. Kvalifikuoti specialistai palieka valstybinę tarnybą, naujų pritraukti nepavyksta, todėl nukečia viešųjų paslaugų kokybė. Manau, kad oraus atlygio dirbančiam žmogui užtikrinimas turi būti visų mūsų prioritetas“ –  teigė G. Skaistė.

Tvirtinant praėjusių metų biudžetą, Seimas protokoliniu nutarimu išreiškė valią iki 2020 m. atstatyti dėl finansinės krizės sumažintą valstybės tarnautojų algos bazinį dydį, kad jis siektų 142 eurus (padauginus iš perskaičiavimo koeficiento 1,289 būtų 183,04 Eur.). Tačiau Vyriausybės teikiamame įstatymo projekte apie tai nekalbama.

„Atsižvelgiant į išsakytą Seimo poziciją dėl pareiginės algos bazinio dydžio atstatymo į prieškrizinį lygį, bei Lietuvos ekonominės raidos teigiamas tendencijas ir vidutinio darbo užmokesčio augimą 8,4 proc. (2017 m.) siūlau bent 5 proc. iki 180 eurų padidinti ir valstybės tarnautojų  pareiginės algos bazinį dydį.“ –  teigė G. Skaistė.

Atlyginimai auga. Bet ne tau?

Seimo narė dr. Gintarė Skaistė

Statistika teigia, kad vidutinis atlyginimas į rankas per pastaruosius metus išaugo 8,4 proc. Atrodytų visai neblogai, tačiau lankantis regionuose dažnas gyventojas teigia jokio augimo nepastebėjęs. Kodėl geresnio gyvenimo nejaučia didelė dalis dirbančiųjų?

Galima būtų išskirti 3 priežastis:

1. Regioniniai skirtumai. Pažvelgus į savivaldybių statistiką randame akivaizdžius ir nepaneigiamus skirtumus. Mažiausiai atlyginimai augo tokiose savivaldybėse kaip Švenčionių ar Klaipėdos rajono – vos 3,9 proc. Lygiai tiek, kiek metinė infliacija. Galima sakyti, kad kainos suvalgė visą atlyginimo prieaugį. 

Taip pat, reikia nepamiršti, kad atlyginimo realus padidėjimas priklauso nuo dviejų rodiklių: augimo procento ir nuo prieš tai buvusio atlyginimo dydžio, kuris yra pakankamai skirtingas įvairiuose regionuose. Pavyzdžiui, darbo užmokestis Vilniuje yra 46 proc. didesnis nei Skuode. Natūralu, kad ir jo realus augimas eurais bus gerokai didesnis. Taigi, nors santykinis augimas tiek vienoje, tiek kitoje savivaldybėje buvo labai panašus – 8,7/8,8 proc., bet realiai 2017 metų ketvirtą ketvirtį Skuodo gyventojai vidutiniškai į rankas gavo 46 eurais daugiau nei 2016 metais, o Vilniuje – 67-iais eurais.

Turbūt du radikaliausi pavyzdžiai būtų Jurbarko ir Trakų savivaldybių pavyzdžiai. Jurbarko savivaldybėje vidutinis atlyginimas yra vienas mažiausių šalyje – į rankas 529 Eur. Trakuose – trečias Lietuvoje – 705 Eur. Jurbarke per 2017 metus vidutinis darbo užmokestis paaugo vos 4 proc. (beveik infliacijos ribose), o Trakuose – 13 proc. Realiai Jurbarke dirbantieji vidutiniškai gavo 21 euru daugiau, o Trakuose – 92 eurais.

2. Didelė atlyginimų nelygybė. Žvelgiant į vidutinį atlyginimą svarbu suprasti, kad tai tik vidutinis dydis, kuris aprėpia ir itin mažus, ir labai didelius atlyginimus. 

2014 metų duomenimis dešimtadalis daugiausiai uždirbančių žmonių gauna 4 kartus didesnius atlyginimus nei dešimtadalis mažiausiai uždirbančiųjų. Tyrimas atliekamas kas ketverius metus, tad naujesnių duomenų kol kas nėra. Tačiau bendrieji pajamų nelygybės rodikliai per tą laikotarpį buvo linkę augti, tad negalime atmesti tikimybės kad ir šis skirtumas yra jau nebe 4, o gal net 5 kartai.

Didelė dalis šio skirtumo nulemta ne pilnos darbo dienos. Mat valandinis įkainis daugiausiai ir mažiausiai uždirbančiųjų dešimtadaliams skiriasi ne 4, o tik 3 kartus. Vadinasi dirbantieji mažiau valandų (dėl menkos darbo pasiūlos, sveikatos ar šeimyninių aplinkybių) dažniau patenka į dirbančių skurstančiųjų rizikos zoną. Dirbant iki pusės etato, skurdo rizikos lygis siekia net 63,8 proc. 

3. Išaugusi infliacija. Nors atlyginimas ir auga, bet dažnai girdime žmonių priekaištus dėl augančių kainų. Tenka pastebėti, kad vidutinė infliacija 2017 metais siekė net 3,9 proc. ir buvo didžiausia Europos Sąjungoje, kur vidurkis buvo 1,7 proc. Vartojimo prekių kainos per metus augo 1,8 proc., paslaugų - 5,2 proc. Ypač augo viešojo maitinimo įstaigų paslaugos.

Lietuvos išskirtinumą lėmė ir keli politiniai vidiniai šalies veiksniai. Lietuvos banko skaičiavimais, didesni akcizai alkoholiniams gėrimams infliaciją didino 0,7 proc., didesnis PVM tarifas šilumos energijai metų viduryje lėmė 0,2 proc. augimą. Paslaugų kainų kilimui ypač daug įtakos darė padidintas minimalus atlyginimas, kadangi personalo išlaidos šiame sektoriuje sudaro sąlyginai didesnę sąnaudų dalį.

Todėl atsižvelgiant į šiuos 3 probleminius aspektus, Vyriausybė turėtų siekti tolygesnio atlyginimų augimo pasiskirstymo. Čia galima išskirti ir 3 uždavinius, kurie galėtų tapti prioritetiniais valdančiųjų darbais:

1) Skirti ypatingą dėmesį investicijų pritraukimui į savivaldybes, kuriose atlyginimų dydis yra ženkliai mažesnis už šalies vidurkį. Tokioms teritorijoms tikslinga ieškoti investuojančių mažų ir vidutinių įmonių, kadangi didelėms įmonėms regionuose paprastai sudėtinga rasti didelį kiekį kvalifikuotos darbo jėgos. Tuo tarpu, mažai ar vidutinei įmonei tikslingai paruošti keliasdešimt specialistų būtų pajėgūs ir regionuose veikiantys profesinio mokymo centrai.

2) Mažinti atlyginimų nelygybę socialinės politikos priemones nukreipiant į skatinimą dirbti visą darbo dieną. Į tai įeina: galimybių derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus didinimas, darbo paklausą atitinkančios kvalifikacijos suteikimas ir pan. Tuo pačiu, remiant naujų darbo vietų kūrimą eksportuojančiose įmonėse, nes Lietuvos banko tyrimas rodo jose egzistuojant vidutiniškai didesnius darbo užmokesčius nei neeksportuojančiose.

3) Įvertinti ir mažiau eksperimentuoti mokestiniais pakeitimais, kurie ne tik lemia didesnes įplaukas į valstybės biudžetą, bet ir didina infliaciją. Pavyzdžiui, kaip ir su mokestine reforma pristatytas akcizų tabakui didinimas. Deja, įstatymą pateikusi Finansų ministerija nematė reikalo pristatyti, koks prognozuojamas įstatymo poveikis infliacijai. Neatsakingai veikiant, galų gale pusė atlyginimo augimo ištirpsta augančiose kainose.