2018 m. birželio 8 d., penktadienis

Atlyginimai auga. Bet ne tau?

Seimo narė dr. Gintarė Skaistė
Statistika teigia, kad vidutinis atlyginimas į rankas per pastaruosius metus išaugo 8,4 proc. Atrodytų visai neblogai, tačiau lankantis regionuose dažnas gyventojas teigia jokio augimo nepastebėjęs. Kodėl geresnio gyvenimo nejaučia didelė dalis dirbančiųjų?

Galima būtų išskirti 3 priežastis:

1. Regioniniai skirtumai. Pažvelgus į savivaldybių statistiką randame akivaizdžius ir nepaneigiamus skirtumus. Mažiausiai atlyginimai augo tokiose savivaldybėse kaip Švenčionių ar Klaipėdos rajono – vos 3,9 proc. Lygiai tiek, kiek metinė infliacija. Galima sakyti, kad kainos suvalgė visą atlyginimo prieaugį. 

Taip pat, reikia nepamiršti, kad atlyginimo realus padidėjimas priklauso nuo dviejų rodiklių: augimo procento ir nuo prieš tai buvusio atlyginimo dydžio, kuris yra pakankamai skirtingas įvairiuose regionuose. Pavyzdžiui, darbo užmokestis Vilniuje yra 46 proc. didesnis nei Skuode. Natūralu, kad ir jo realus augimas eurais bus gerokai didesnis. Taigi, nors santykinis augimas tiek vienoje, tiek kitoje savivaldybėje buvo labai panašus – 8,7/8,8 proc., bet realiai 2017 metų ketvirtą ketvirtį Skuodo gyventojai vidutiniškai į rankas gavo 46 eurais daugiau nei 2016 metais, o Vilniuje – 67-iais eurais.
Turbūt du radikaliausi pavyzdžiai būtų Jurbarko ir Trakų savivaldybių pavyzdžiai. Jurbarko savivaldybėje vidutinis atlyginimas yra vienas mažiausių šalyje – į rankas 529 Eur. Trakuose – trečias Lietuvoje – 705 Eur. Jurbarke per 2017 metus vidutinis darbo užmokestis paaugo vos 4 proc. (beveik infliacijos ribose), o Trakuose – 13 proc. Realiai Jurbarke dirbantieji vidutiniškai gavo 21 euru daugiau, o Trakuose – 92 eurais.

2. Didelė atlyginimų nelygybė. Žvelgiant į vidutinį atlyginimą svarbu suprasti, kad tai tik vidutinis dydis, kuris aprėpia ir itin mažus, ir labai didelius atlyginimus. 

2014 metų duomenimis dešimtadalis daugiausiai uždirbančių žmonių gauna 4 kartus didesnius atlyginimus nei dešimtadalis mažiausiai uždirbančiųjų. Tyrimas atliekamas kas ketverius metus, tad naujesnių duomenų kol kas nėra. Tačiau bendrieji pajamų nelygybės rodikliai per tą laikotarpį buvo linkę augti, tad negalime atmesti tikimybės kad ir šis skirtumas yra jau nebe 4, o gal net 5 kartai.

Didelė dalis šio skirtumo nulemta ne pilnos darbo dienos. Mat valandinis įkainis daugiausiai ir mažiausiai uždirbančiųjų dešimtadaliams skiriasi ne 4, o tik 3 kartus. Vadinasi dirbantieji mažiau valandų (dėl menkos darbo pasiūlos, sveikatos ar šeimyninių aplinkybių) dažniau patenka į dirbančių skurstančiųjų rizikos zoną. Dirbant iki pusės etato, skurdo rizikos lygis siekia net 63,8 proc. 

3. Išaugusi infliacija. Nors atlyginimas ir auga, bet dažnai girdime žmonių priekaištus dėl augančių kainų. Tenka pastebėti, kad vidutinė infliacija 2017 metais siekė net 3,9 proc. ir buvo didžiausia Europos Sąjungoje, kur vidurkis buvo 1,7 proc. Vartojimo prekių kainos per metus augo 1,8 proc., paslaugų - 5,2 proc. Ypač augo viešojo maitinimo įstaigų paslaugos.

Lietuvos išskirtinumą lėmė ir keli politiniai vidiniai šalies veiksniai. Lietuvos banko skaičiavimais, didesni akcizai alkoholiniams gėrimams infliaciją didino 0,7 proc., didesnis PVM tarifas šilumos energijai metų viduryje lėmė 0,2 proc. augimą. Paslaugų kainų kilimui ypač daug įtakos darė padidintas minimalus atlyginimas, kadangi personalo išlaidos šiame sektoriuje sudaro sąlyginai didesnę sąnaudų dalį.

Todėl atsižvelgiant į šiuos 3 probleminius aspektus, Vyriausybė turėtų siekti tolygesnio atlyginimų augimo pasiskirstymo. Čia galima išskirti ir 3 uždavinius, kurie galėtų tapti prioritetiniais valdančiųjų darbais:

1) Skirti ypatingą dėmesį investicijų pritraukimui į savivaldybes, kuriose atlyginimų dydis yra ženkliai mažesnis už šalies vidurkį. Tokioms teritorijoms tikslinga ieškoti investuojančių mažų ir vidutinių įmonių, kadangi didelėms įmonėms regionuose paprastai sudėtinga rasti didelį kiekį kvalifikuotos darbo jėgos. Tuo tarpu, mažai ar vidutinei įmonei tikslingai paruošti keliasdešimt specialistų būtų pajėgūs ir regionuose veikiantys profesinio mokymo centrai.

2) Mažinti atlyginimų nelygybę socialinės politikos priemones nukreipiant į skatinimą dirbti visą darbo dieną. Į tai įeina: galimybių derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus didinimas, darbo paklausą atitinkančios kvalifikacijos suteikimas ir pan. Tuo pačiu, remiant naujų darbo vietų kūrimą eksportuojančiose įmonėse, nes Lietuvos banko tyrimas rodo jose egzistuojant vidutiniškai didesnius darbo užmokesčius nei neeksportuojančiose.

3) Įvertinti ir mažiau eksperimentuoti mokestiniais pakeitimais, kurie ne tik lemia didesnes įplaukas į valstybės biudžetą, bet ir didina infliaciją. Pavyzdžiui, kaip ir su mokestine reforma pristatytas akcizų tabakui didinimas. Deja, įstatymą pateikusi Finansų ministerija nematė reikalo pristatyti, koks prognozuojamas įstatymo poveikis infliacijai. Neatsakingai veikiant, galų gale pusė atlyginimo augimo ištirpsta augančiose kainose. 

Komentarų nėra:

„Valstiečiams“ valdant pajamų nelygybė dar labiau išaugo

Šiandien Lietuvos statistikos departamentas paskelbė 2017 metų skurdo rizikos rodiklius, tarp jų ir pajamų nelygybės duomenis. Nepaisant...