2015 m. spalio 20 d., antradienis

Gintarė Skaistė. Ar ateis galas patyčių kultūrai?

Gintarė Skaistė, J.Krulytės nuotr.
Vieša paslaptis, kad mokykla – dėl joje tarpstančių patyčių ir fizinio smurto toli gražu ne visiems vaikams yra laimingos vaikystės sinonimas. Sakoma, kad mokykla vaikui turėtų tapti antraisiais namais. Turėtų. Realybė, deja, dažnai kitokia. Statistika skelbia, kad kasmet Lietuvoje nusižudo apie 50 vaikų. Negalime ar nenorime sustabdyti visa griaunančios patyčių kultūros? 

Patyčių srityje - lyderiai

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) 2009-2010 metais atlikto vaikų ir paauglių sveikatos tyrimo išvados neguodžiančios. Lietuva patyčių srityje nuosekliai pirmauja visose amžiaus grupėse. Analogiškos išvados pateikiamos ir 2013 metais UNICEF atlikto vaikų gerovės tyrimo ataskaitoje. Joje mūsų šalis išskirta kaip vienintelė, kurioje patyčias patiria daugiau kaip pusė vaikų. Dar blogiau, kad daugeliui paauglių tai nėra epizodinis nemalonumas. Pagal PSO duomenis, kas trečias vaikas Lietuvoje patyčias patiria nuolat. 
Atsižvelgiant į liūdną statistiką, nereiktų stebėtis ir mūsų „laimės reitingu“. Tarp 38-ių PSO tyrime dalyvavusių šalių Lietuvos vaikai užima 31-34 vietą, savo laimę vertindami gerokai prasčiau nei bendraamžiai kitose valstybėse. Kas penktas mūsų vaikas jaučiasi nelaimingas, blogesni rezultatai matomi tik tokiose šalyse kaip Rumunija, Ukraina ar Turkija. Manau, kad įvardyti skaičiai rodo sudėtingą dalies vaikų situaciją. Stumtelėti klasės draugą (ko nepasitraukė), su bendramokslio kuprine žaisti futbolą, pašiepti kalbos defektą, ar nusišaipyti iš „ne tokios“ aprangos – bene švelniausios nuoskaudos, ką gali patirti vaikas mokykloje ir tai dažnai net nelaikoma patyčiomis. Jis gali būti apspjaudytas, gali būti iškoneveiktas kalinių žargono keiksmažodžiais, gali „gauti į galvą“ nes kažkam tiesiog nepatiko. Vaikai net nebesiskundžia. Kodėl? Bijo. Arba nebesitiki pagalbos.


Patyčios mokykloje – suaugusiųjų visuomenės veidrodis

Stebint tarptautinių tyrimų tendencijas, Lietuvoje patyčių lygis šiek tiek mažėja, tačiau pokyčių tempai yra trikdančiai lėti. Mokslininkai analizuojantys patyčių priežastis, išskiria santykių šeimoje transformaciją, emigraciją, nedarbą ir kitus Lietuvoje paplitusius veiksnius. Pastebima, jog vaikai, augantys nepilnose, rizikos grupės šeimose, taip pat į užsienį išvykusių tėvų palikti pas gimines, sulaukia per mažai dėmesio, meilės, todėl jie gali pradėti tyčiotis, norėdami įrodyti, kad yra „kažko verti“. Tuo tarpu aukštesnę savivertę turintys, mylimi vaikai rečiau įsitraukia į patyčias. Ar tai reiškia, kad mažiau meilės ir šilumos gaunantieji – potencialūs patyčių iniciatoriai? Galbūt. Bet tai tik įpareigoja mus skirti jiems papildomą dėmesį, suteikiant galimybę turėti pilnavertę vaikystę. 
Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad ne tik skriaudėjai yra patyčių kultūros dalimi. Netinkamo elgesio tolerancija ir stebinčiųjų neutralumas daro meškos paslaugą. Jei patyčių iniciatorius pajus pritarimą, jis tęs tokį elgesį, nes patyčios dažniausiai yra grupinis reiškinys, kuriam reikia žiūrovų. Taip mokyklose formuojasi iškreipta vertybių sistema: nevertinama pagalba, draugiškumas, tolerancija, pagarba, o patyčios sudaro sąlygas vaikams tapti klasės lyderiais. Nedaug suklysiu pasakydama, kad mokyklų, ar klasių, kuriose gerai besimokantieji, nerūkantieji laikomi nevykėliais – ne viena ir ne dvi. Tokiose bendruomenėse  į lyderių pozicijas iškopia patyčių iniciatoriai. 
Vis gi, patyčioms atsirasti įtakos turi ne tik bendraamžių, bet ir suaugusiųjų (mokytojų, tėvų) požiūris į žeminantį elgesį. „Trenks tau – duok atgal“, „pasakyk tam alkoholiko vaikui, kad atsikabintų“. Girdėta? Tačiau kokią žinią perduodame savo vaikams tokiais pamokymais? Kad smurtą gali nugalėti tik smurtas, o patyčios turi grįžti bumerangu. Mokome išgyventi ekstremaliomis sąlygomis, užuot siekę pakeisti situaciją iš esmės. 
Vaikų agresyvumui įtakos turi ne tik jų netinkamo elgesio toleravimas ar tėvų auklėjimo metodai, bet ir smurto bei patyčių propagavimas žiniasklaidoje. Pastaruoju metu skaitant tiek politikų, tiek visuomenėje populiarių asmenų pasisakymus atrodo, kad norint būti sėkmingu žmogumi, pašiepti kitą yra smagu, reikalinga, o gal net būtina.

Pasekmės jaučiamos ne tik vaikystėje

Liūdna konstatuoti, tačiau vaikai, išgyvenantys patyčias, jaučiasi nesaugūs, liūdni ir dažnai vieniši. Baimė, nuolatinė įtampa neretai sukelia depresiją ar nerimo sutrikimus. Patyčios vaikams sukelia priešiškumą mokyklai, jie nebenori lankyti pamokų, nesugeba susikaupti ir mokytis. Patyčių aukos išgyvena nusivylimą gyvenimu, joms sunku bendrauti su bendraamžiais. Sukaupta nemažai įrodymų, kad vaikystėje ir paauglystėje patiriamas emocinis smurtas didina savižudybės riziką.
Patyčių aukos, negalėdamos sustabdyti tyčiojimosi, mano, kad yra bejėgės, todėl nuleidžia rankas ir nedaro nieko, kad apgintų save arba rastų pagalbą. Tokiems vaikams labai sunku padėti pasitikėti savimi, kitais žmonėmis ir pakeisti situaciją. Dažnai tėvai ir mokytojai net nežino apie patyčių problemą, o vaikai, bijodami patys tapti patyčių aukomis, niekam nepraneša. Todėl būtina mokyklose diegti patyčių mažinimo programas bei įgyvendinti griežtą šio reiškinio netoleravimo politiką. 

Ar pakankamai stengiamės pakeisti situaciją?

Žvelgiant į kitas valstybes, kuriose situacija mokyklose yra ženkliai geresnė, galime rasti bendrus bruožus. Visose jose plačiu mastu taikomos prieš patyčias nukreiptos programos. Jau per pirmus metus įgyvendinat prevencines programas patyčių lygį pavyksta sumažinti beveik perpus. Vienos efektyviausių ir plačiausiai naudojamų: Suomijos Turku universitete sukurta KiVa programa ir norvegiškoji „Olweus“. Šios programos plačiai taikomos ne tik kilmės šalyse, bet taip pat JAV, Nyderlanduose, Kanadoje, Vokietijoje ir kitur. Daugumoje šalių, turinčių žemą patyčių mokyklose lygį, šios programos taikomos daugiau kaip 90 proc. šalies mokymo įstaigų. Tuo tarpu Lietuvoje prevencinė programa „Olweus“ taikoma vos kas ketvirtoje mokykloje, o valstybinėje švietimo strategijoje dar tik numatyta pasiekti, kad 2022 metais pusėje šalies mokyklų būtų įgyvendinamos prevencinės programos. 
Dėl sisteminio dėmesio stokos, užsienio ekspertai Lietuvą įvardija kaip šalį, kurioje nepakankamai dėmesio skiriama vieningos prevencinės politikos kūrimui ir diegimui. Smurtas ir patyčios tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, šis reiškinys ne tik plačiai egzistuoja, bet ir transformuojasi įgaudamas naujas formas, tokias kaip elektroninės patyčios. 
Vaikai gali pripiešti tūkstančius piešinėlių tema „Mes – prieš patyčias“, galime jų kuprines prikimšti lankstinukais apie patyčių prevenciją, tačiau negalime to vadinti kova su patyčiomis. Tik nuoseklios programos, į kurias nuoširdžiai įsitraukia visa mokyklos bendruomenė gali duoti vaisių. Negalima vaikų palikti vienų kovai su savo baimėmis, nerimu ir skauduliais. 

Turi tapti visų reikalu

Įvairūs tarptautiniai tyrimai rodo, jog patyčių prevencija yra veiksminga taikant ilgalaikes, išbandytas prevencines programas. Pavyzdžiui, Švedijoje, kuri yra viena iš efektyviausiai su šia problema kovojančių šalių, kiekviena mokykla įstatymiškai yra įpareigota turėti veikiančią prieš patyčias nukreiptą politiką. 
Sėkmingų užsienio šalių patirtis rodo, kad veiksmingiausi yra tie prevenciniai metodai, kurie apima visus mokyklos bendruomenės lygius: administraciją, mokytojus, mokinius ir jų tėvus. Geriausių rezultatų pasiekiama, kai visa mokyklos bendruomenė jaučiasi atsakinga ir įsipareigojusi.
Vaikams turi būti sudarytos galimybės konfidencialiai pasipasakoti, kad jie tapo patyčių aukomis, arba informuoti apie matytas patyčias. Tėvų dalyvavimas patyčių prevencijoje, taip pat, yra labai svarbus. Tėvams mokykla turėtų suteikti informacijos apie taikomas priemones, o tėvai turėtų informuoti mokyklą, jei žino, kad jų vaikas patiria patyčių ar pats yra skriaudėjas.
Tuo pačiu, prevencinės programos efektyviai veikia klasės lygmenyje, nes taip paveikiami ne tik patyčių aukos ar skriaudėjai, bet ir pasyvūs stebėtojai. Tuomet teigiamai keičiasi ir mokinių elgesys: atsiranda daugiau vaikų, kurie užstotų tą, iš kurio tyčiojamasi, ir mažėja vaikų, kurie prisijungtų prie patyčių. Atrodo kaip utopija? Bet mūsų vaikai ne kitokie, nei švedai ar vokiečiai. Sukūrus patyčių netoleruojančią mokyklos atmosferą, vaikų sąmonėje pradeda vyrauti noras apginti silpnesnį, matyti laimingus ir darniai bendraujančius klasės draugus. 
JAV sėkmingai veikia „Didžiojo brolio“ programa, Skandinavijoje - mentoriaus arba kuratoriaus institutas. Ten mažesniuosius vaikus globoja vyresnieji. Ir ne popieriuje globoja. Mažylis pažįsta savo kuratorių, su juo bendrauja ir žino kad bet kada gali į jį kreiptis pagalbos. Taip ugdoma atsakomybė už mažesnį ir silpnesnį, mokomasi pasitikėti ir kuriamas tvirtas bendruomeninis ryšys. 

Iš valstybės - nulis tolerancijos patyčioms

Formuojant patyčių mažinimo politiką, svarbu atkreipti dėmesį, kad taikomos priemonės neveikia, jei jos nukreiptos tik į bausmes. Nubausti, išmesti ar kitaip atsikratyti „gerą vardą“ teršiančiais patyčių iniciatoriais – neturėtų būti įprasta praktika. Ar juo atsikračius, atsikratoma ir patyčių problema? Tai klausimas, į kurį pirmiausiai sau turi atsakyti švietimo politikos formuotojai ir mokyklų bendruomenės. 
Džiugina, ikimokyklinio ugdymo etape vykdoma programa „Zipio draugai“, gerinanti vaikų gebėjimus atjausti bei susidoroti su iškylančiais sunkumais. Manau, kad programą išplėtojus ji gali tapti nuosekliu sisteminiu pagalbininku ne popieriuose, o realiai mažinant patyčių kultūros formavimąsi nuo pat mažens. 
Tačiau kalbant apie paauglius, neramina ne tik mažas mokyklų, taikančių prevencines programas, skaičius, bet ir finansavimo problema. Dauguma mokyklų įgyvendindamos patyčių programas susiduria su lėšų stoka. Dažnai pasibaigus pinigų srautus užtikrinančių projektų terminui, baigiasi ir programos įgyvendinimas. Todėl esu įsitikinusi, kad mokinio krepšelyje turėtų būti ir lėšos patyčių prevencijai. Ne ketvirtadalis, o visos šalies mokyklos privalėtų taikyti prieš patyčias nukreiptas programas. Ir ne popierines. Realiai padedančias vaikui džiaugtis vaikyste.

Komentarų nėra:

Vaikų išnaudotojams mokykloje – ne vieta

Pasirodžius publikacijai žiniasklaidoje apie už vaikų pornografiją nuteisto asmens paskyrimą laikinuoju Aleksandro Stulginskio mokyklos ...