Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau kartojasi situacijos, kuriose jaunų žmonių pilietinis protestas politiniuose susitikimuose sulaukia ne diskusijos, o bandymų juos identifikuoti, įvertinti ar „paaiškinti“, ar jie elgiasi „teisingai“.
Jauni žmonės ateina į viešus politikų susitikimus – protestuoti, klausti, nesutikti. Tai natūrali demokratinės visuomenės dalis. Tačiau kartu matome ir kitą reakciją: aiškinimąsi, kas jie tokie, iš kur atėjo, su kuo buvo, ar tuo metu turėjo būti pamokose, ar jų protesto forma priimtina.
Vilkaviškyje – fizinis konfliktas. Elektrėnuose ir Varėnoje – protestavusių jaunuolių duomenų rinkimas ir viešinimas. Kaune – bandymai apriboti patekimą į viešą renginį. Prienuose – savivaldybės raštas, kuriame detaliai išvardyta, kas buvo pilnametis, kas nepilnametis, kas atėjo su tėvais, kas per pertrauką, kas – „be pateisinamos priežasties“.
Tai atskiri epizodai, bet juos jungia bendra linija.
Tema – apie instinktą.
Apie tai, kaip valdžia ar politikas reaguoja, kai susiduria ne su lojalia, pritariamai linkčiojančia publika, o su jaunimu, kuris nebijo ateiti ir pasakyti: „mes nesutinkam“.
Man pamačius Prienų savivaldybės raštą, mintyse iškilo istorinė paralelė, kuri Lietuvoje turėtų būti labai aiški. 1972-ieji, Kaunas, Laisvės alėja. Po Romo Kalantos susideginimo – masiniai jaunimo protestai. Tų įvykių fone valdžios reakcija taip pat nebuvo spontaniška ar chaotiška. Ji buvo sisteminė: fotografavimas, numeravimas, identifikavimas.
Kas jie tokie.
Iš kur.
Ką su jais daryti.
Tai ne atsitiktinumas. Jaunimas visais laikais kelia didžiausią nerimą tiems, kurie remiasi baime ir kontrole. Jauni žmonės dar neturi įaugusių pareigų „nesikišti“, dar nėra išmokę prisitaikyti ar nutylėti „dėl ramybės“. Jie dar nebijo pasekmių. Jie tiesiog reaguoja į tai, kas jiems atrodo neteisinga.
Ir čia nėra kalbos apie tai, ar visi protestai yra tobuli, ar jų forma visada ideali. Demokratijoje protestas nėra egzaminas, kurį reikia „išlaikyti teisingai“.
Kalba apie tai, kaip greitai institucijos ima veikti ne laisvės, o kontrolės logika, kai vietoj dialogo atsiranda noras skaičiuoti, fiksuoti, vertinti ir „auklėti“.
Tai pavojingas poslinkis. Demokratinėje valstybėje institucijų pareiga yra saugoti piliečių teises, o ne matuoti jų pilietiškumą pagal patogumą ar administracines schemas.
Skaičiuoti.
Fiksuoti.
Aiškintis.
Istorijoje tai dažnai prasideda kaip „nekaltas“ pirmas žingsnis. Bet būtent nuo jo ir prasideda laisvės erozija.
Demokratinėje valstybėje tokia praktika nebus toleruojama.
Komentarai