Energetinė nepriklausomybė neatsiranda savaime. Ji kuriama politiniais sprendimais, aiškiomis taisyklėmis ir nuosekliu finansavimu. Pastaraisiais metais Lietuva buvo viena sparčiausiai augančių gaminančių vartotojų valstybių Europoje. Deja, šiandien matome krypties keitimą.
2020 metais Lietuvoje buvo apie 8 tūkst. gaminančių vartotojų. 2024 metais – jau 124 tūkst. Tai daugiau nei penkiolikos kartų augimas per Šimonytės Vyriausybės kadenciją. Šis rezultatas nebuvo atsitiktinis – jis buvo pasiektas kryptingai didinant finansavimą, užtikrinant paramos stabilumą ir aiškiai deklaruojant tikslą iki 2030 metų turėti bent 300 tūkst. gaminančių ir aktyviųjų vartotojų.
Net ir po Vyriausybės pasikeitimo, tęsiant anksčiau suplanuotas priemones, skaičius išaugo iki 170 tūkst. Tai rodo, kad sukurta sistema veikė.
Tačiau šiandien matome sprendimus, kurie šį tempą lėtina.
Šiemet paramai skiriamos lėšos yra dvigubai mažesnės nei pernai. Tai mažiausias finansavimas nuo plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą ir energetinės krizės pradžios. Būtent krizės metu Lietuva suprato, kad energetinis savarankiškumas yra saugumo klausimas. Dabar signalas siunčiamas priešingas.
Mažinamas paramos intensyvumas. Ant stogų įrengiamoms saulės elektrinėms dotacija mažinama nuo 255 eurų už kilovatą iki 170 eurų. Mažinama ir maksimali remiama įrengta galia – nuo 10 kW iki 7 kW. Tai reiškia mažesnę realią paramą šeimai, kuri planuoja investuoti į elektrinę savo namuose.
Keičiamas ir finansavimo modelis – nebelieka galimybės rezervuoti paramos prieš įsirengiant elektrinę. Žmogus pirmiausia turi investuoti savo lėšas, o tik vėliau tikėtis paramos, jei priemonėje dar liks pinigų. Praktika rodo, kad parama išgraibstoma per kelias valandas. Finansinė rizika perkeliama gyventojui.
Be to, siūloma įvesti papildomą mechanizmą, pagal kurį dalis elektros tiekėjų patiriamų kaštų būtų dengiama per viešuosius interesus atitinkančias paslaugas. Tai reiškia rizikos socializavimą – sprendimai, susiję su komercine tiekėjų veikla, būtų dengiami visų vartotojų sąskaita.
Svarbiausia – atsisakoma ambicijos. Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje numatytas 300 tūkst. gaminančių vartotojų tikslas iki 2030 metų praktiškai išnyksta iš Vyriausybės plano. Vietoje spartaus augimo pasirenkamas inercinis scenarijus su gerokai mažesne ambicija.
Energetinė nepriklausomybė nėra savaiminė. Jei nelieka politinės valios ir aiškaus prioriteto, procesas lėtėja. Kai mažinamas finansavimas ir bloginamos sąlygos, žmonės pradeda dvejoti, ar verta investuoti. Tokiu atveju siekis turėti 300 tūkst. gaminančių vartotojų liks tik gražiu planu, o elektrą ir toliau importuosime iš kitų šalių.
Lietuva jau įrodė, kad gali būti energetinės transformacijos lydere regione. Tam reikia ne gaminančių vartotojų sąlygas bloginančių sprendimų, o tęstinumo ir ambicijos.
Todėl šiandien svarbiausia – išlaikyti stabilią paramos tvarką, pakankamą finansavimą ir gaminantiems vartotojams palankų reguliavimą. Energetinė nepriklausomybė yra ne vien ekonomikos ar klimato klausimas. Tai valstybės saugumo ir atsparumo klausimas.
Ir jis vertas daugiau nei inercijos.
Komentarai