Vyriausybės pateiktas biudžetas labiau primena pradinukų biudžetą nei valstybės finansų planą. Ne todėl, kad Lietuvai trūktų lėšų - problema visai kitur: trūksta aiškumo, atsakomybės ir nuoseklumo. Įsipareigojimai nėra įrašomi, funkcijos sumaišytos, o reformos paliekamos tik popieriuje. Tai nėra finansinė kliūtis. Tai — politinio pasirinkimo, o gal ir kokybės klausimas.
1. Įsipareigojimai turi būti vykdomi, o ne taisomi po reakcijos
Švietime situacija yra aiškiausia. Mokytojų su Vyriausybe pasirašytoje kolektyvinėje sutartyje numatytas 7,65 proc. atlyginimų didinimas. Biudžete atsirado tik 5 proc. Tik po triukšmo pasakyta, kad „pataisysime“. Tokia praktika rodo ne pinigų trūkumą, o požiūrį į susitarimų rimtumą.
Panašiai ir su pareigūnais. Į sistemą ateinantis žmogus šiandien už 24 valandų budėjimus ir iškvietimus gauna apie 840 eurų į rankas. Veteranams atlyginimai didėja vos 8 eurais, kai kuriems ilgamečiams pareigūnams — vos 5 eurais. Tai labai toli nuo žadėto 7 proc. didinimo visoje sistemoje.
Dar prieš rinkimus buvo žadėta NPD sulyginti su MMA, mažinti PVM maistui. Šių pažadų šiandien nėra niekur — nei Vyriausybės programoje, nei juo labiau biudžete. Tai aiškiai parodo atotrūkį tarp to, kas žadama rinkimuose, ir to, kas iš tiesų planuojama vykdyti.
2. Daugiau lentelių nesukuria daugiau politikos
Antroji problema — biudžeto architektūra. Vietoj aiškių sprendimų sukuriama naujų kišenių, kurios realybėje nieko nekeičia.
Taip nutiko su kelių finansavimu. Vietoj proveržio atsirado dvi atskiros kišenės — Kelių priežiūros programa ir Kelių fondas. 2025 m. keliams numatyta 805 mln. eurų, 2026 m. — 815 mln. eurų. +10 mln. eurų nėra reforma. Tai tik nauja struktūra su daugiau administravimo, o rezultatas tas pats — pinigų tiek pat, asfalto keliams tiek pat.
Ta pati logika atsikartoja ir gynybos finansavime. Viešai deklaruojamas 5,38 proc. BVP skaičius atrodo įspūdingai tik iki tol, kol pamatai, ką jis apima. Kartu su kariuomene įtrauktas karinis mobilumas, civilinė sauga ir savivaldybių projektai. Tai sudaro įspūdingą skaičių, bet neatsako į klausimą, kiek iš tiesų didėja kariuomenės finansavimas. Šiandieniniame geopolitiniame kontekste tai neatleistina manipuliacija.
3. Reformos įrašomos į programą, bet ne į biudžetą
Trečioji problema — esminės reformos nepatenka į biudžeto turinį.
Valstybės draudžiamų asmenų PSDF įmokų suvienodinimas su dirbančiųjų kainuotų apie 1,6 mlrd. eurų, tačiau biudžete tam numatyta vos 9,6 mln. eurų. Tai nereiškia reformos pradžios. Tai reiškia, kad reforma realiai nevykdoma.
Bazinės pensijos palaipsnis dvigubinimas artinant ją prie minimalių vartojimo poreikių dydžio taip pat įrašytas į Vyriausybės programą, bet šiame projekte nėra jokio finansinio žingsnio ta kryptimi. Jeigu tai yra oficialus prioritetas, jis turi turėti finansinį kelią, o ne likti deklaracija.
Kelių proveržis žadėtas kaip 400 mln. fondas. Realybėje — beveik tie patys 815 mln. eurų, tik su kita paskirstymo struktūra.
Todėl turiu pasakyti paprastai: Vyriausybės programa nėra pradinukų klasės „norų dėžutė“. Jeigu ambicija įrašyta į programą, ji turi būti finansuojama biudžete.
Ką reikia taisyti
Tam, kad šis biudžetas taptų rimtu valstybės dokumentu, jis turi būti taisomas.
TS-LKD šiam biudžetui nepritars. Ne iš principo, o todėl, kad šis projektas neatitinka bazinių reikalavimų valstybės biudžetui. Mes lauksime pataisyto projekto, kuriame:
• gynybos finansavimas bus adekvatus ir aiškiai atskirtas nuo kitų funkcijų,
• mokytojų ir pareigūnų susitarimai bus įrašyti realiais skaičiais,
• Vyriausybės programoje įrašytos reformos turės finansinį pagrindą.
Tik toks dokumentas bus vertas rimto svarstymo. Ir tik tada Vyriausybė pademonstruos brandą, kurios Lietuvos žmonėms šiandien taip reikia.
Komentarai