Diskutuojant su europiniu lygmeniu dirbančiais politikais, jie nuolat kelia klausimus susijusius su dalijimosi ekonomikos plėtra, itin dideliais jos augimo tempais ir apimtimis. Tačiau grįžus į Lietuvą, dažnai mūsų institucijos atrodo šį terminą girdinčios pirmą kartą. Tai kas gi yra ta dalijimosi ekonomika?
Turbūt lengviausia kalbėti pavyzdžiais. Tokios platformos kaip Uber, Airbnb ar Savy.lt tampa įprasta paslaugų įsigijimo erdve. Ne išimtis yra ir Lietuva – dalijimosi platformos plečiasi, jų atsiranda vis daugiau. Nemažai šių platformų yra ir lietuviškos kilmės. Dabar vieni iš kitų galim išsinuomoti fotoaparatą per dalinuosi.lt ar užsisakyti su kaimynais daržovių tiesiai iš ūkininko per kaimasinamus.lt.
Trumpai tariant, atsisakant fizinių tarpininkų, prekes ar paslaugas per interneto platformas galima įsigyti ne iš verslo, bet tiesiai iš žmonių. Pačiai platformai tos prekės ar paslaugos nepriklauso, ji tiesiog veikia kaip virtualus tarpininkas. Patirtis rodo, kad dalijimosi ekonomikos modelyje yra keletas neabejotinų pliusų:
1. Patrauklesnė kaina. Tradicinio tarpininko nebuvimas pagreitina sandorio sudarymą ir užtikrina mažesnius kaštus vartotojui. Paprastai interneto platformos pasiima apie 5 proc. sandorio vertės arba teikia paslaugą nemokamai, uždirbdami pajamas vien iš reklamos platformoje. Taigi, beveik visi uždirbti pinigai atitenka paslaugos teikėjui.
2. Aukštesnis pasitikėjimo lygis. Galimybė internete įvertinti suteiktas paslaugas užtikrina aukštą kitų vartotojų pasitikėjimo lygį. Visi esam prisiklausę mitinių istorijų apie 5 žvaigždutėmis įvertintus viešbučius Maroke ar Turkijoje, kur lakstė tarakonai ar langai atsivėrė į akliną sieną. Tačiau Booking.com ar Airbnb reitingai nemeluoja. Ten savo viešnagę vertina realiai ten gyvenę asmenys, todėl jų įspūdžiai yra gerokai patikimesni nei nežinomų ir galimai subjektyvių vertinimo komisijų.
3. Tausus vartojimas. Galimybė dalintis turimais daiktais, užtikrina išteklių tausojimą. Jei noriu skylės sienoje, neprivalau įsigyti naujo grąžto. Tuo pačiu, po darbo pavežant kitus, užtikrini kad automobilių mūsų gatvėse būtų vienu kitu mažiau. Taigi, pasidalinus turima įranga, visuomenei jos paprasčiausiai reikės mažiau.
4. Galimybė užsidirbti papildomai. Tyrimų duomenimis, absoliučiai daugumai dalijimosi ekonomikos platformose paslaugas ar prekes teikiančių asmenų, tai yra ne pagrindinės, o papildomos pajamos. Šie skaičiai skiriasi atskiruose ūkio sektoriuose ar šalyse, tačiau Europoje tai vis dar daroma laisvalaikio ar asmeninio turto sąskaita. Pavyzdžiui, Amsterdame programėlių pagalba gali išnuomoti savo būstą ar automobilį, kol atostogauji Kanarų salose. Grįžęs sąskaitoje randi papildomų pajamų, kurios atperka dalį atostogų išlaidų.
5. Didesnis pasirinkimas. Akivaizdu, kad įtraukus į pasiūlą privačiai turimą turtą ar paslaugas išaugo jų įvairovė. Atsiradus tokioms platformoms kaip Airbnb, rinkoje atsirado ne tik tradiciniai viešbučiais ir svečių namai, tačiau dabar dažnas turistas gali apsistoti bute miesto centre ar atokiame miško namelyje.
Taigi, nenuostabu, kad dalijimosi ekonomikos apimtys visoje Europoje auga neįtikėtinu greičiu. Eurobarometro duomenimis, platformų ekonomikoje 2015 metais didžiausios apimtys buvo matomos apgyvendinimo paslaugų (15,1 mlrd. Eur.), pavežėjimo (5 mlrd. Eur.), sutelktinio finansavimo (5 mlrd. Eur.) sektoriuose, taip pat kvalifikuotos ar nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje (2,7 mlrd. Eur.)
Europos Komisijos nuomone, artimiausiu metu dalijimosi ekonomika augs bent dešimt kartų greičiau nei kiti ekonomikos sektoriai. PwC prognozėmis, dalijimosi ekonomikos sandoriai Europoje iki 2025 metų gali išaugti 20 kartų bei pasiekti 570 mlrd. eurų vertę.
Lietuvoje augimas irgi jaučiamas. Swedbank ir Tieto Lietuva atlikto tyrimo duomenimis, bent kartą per pastaruosius 12 mėnesių dalijimosi ekonomikos paslaugomis naudojosi 20 proc. visų Lietuvos gyventojų, o tarp jaunų žmonių nuo 18 iki 35 metų ši dalis siekia net 32 proc. Pagal pavežėjimo paslaugų vartojimą, ES esame dešimti (per 2017 metus naudojosi 7 proc. visų gyventojų), o pagal apgyvendinimo paslaugas – aštuoniolikti (9 proc.). Ženkliai atsiplėšę dalijimo ekonomikos paplitime yra britai (atitinkamai 27 ir 34 proc.), tačiau mūsų kaimynai estai taip pat rodo itin aukštus plėtros rodiklius (20 ir 15 proc.).
Todėl nestebina, kad matydami tokią sparčią plėtrą, į šias platformas su nerimu žvelgia tiek tradicinis verslas, tiek ir valstybė. Rinkoje įsitvirtinę senbuviai į interneto platformas žvelgia kaip į konkurentus, o politikai mato iššūkius užtikrinant tokiose platformose paslaugas teikiančių asmenų socialinę apsaugą, o kartu ir teisingą mokesčių surinkimą. Galima išskirti keturias sritis, kuriose dalijimosi ekonomikos plėtra kelia sudėtingus klausimus:
1. Konkurencinės sąlygos lyginant su tradicinėmis įmonėmis. Čia iškyla ne vienas atvejis, kuomet taksi įmonių ir profsąjungų atstovai kreipėsi į teismą dėl pavežėjimo platformų uždraudimo. Pavyzdžiui, tradiciniai Paryžiaus taksi paslaugų teikėjai teigia, kad Uber atėmė iki trečdalio jų verslo. Prancūzijoje Uber pavežėjams nereikia brangių taksi licenzijų, kurios lemdavo ribotą taksi pasiūlą ir aukštas kelionės kainas. Teismai tokius skundus vertindavo nevienareikšmiškai. Kai kur bandydavo ieškoti tiesos per vidurį, kitur dėl šventos ramybės tiesiog uždrausdavo. Analogiški pastebėjimai yra ir dėl apgyvendinimo platformų, Airbnb kai kur yra uždraustas, kitur ribojami nekilnojamo turto vienetai vienam asmeniui. Skundžiamasi skirtingais reikalavimais priešgaisrinei saugai ar nerenkamais „pagalvės“ mokesčiais.
2. Skaidrus, efektyvus ir patogus mokesčių surinkimas. Paslaugas teikiant individualiems asmenims, o ne verslui, iškyla klausimas kaip bus surenkami mokesčiai valstybei. Verslui deklaruoti gaunamas pajamas yra gerokai paprasčiau, nei tiesiog prabėgom papildomas pajamas uždirbančiam žmogeliui. Čia irgi yra skirtingų reglamentavimo pavyzdžių. Pavyzdžiui, Prancūzija įpareigojo visas apgyvendinimo paslaugas teikiančias platformas pateikti metinius žmonių pajamų duomenis vietinei mokesčių inspekcijai. Lietuva yra sudariusi galimybę platformoms sudaryti sutartį su VMI, ko pasekoje būtų automatiškai fiksuojami visi sandoriai ir sumokami mokesčiai. Tokią sutartį kol kas turi tik Uber, tačiau sudarytomis techninėmis galimybėmis dar nėra naudojamasi.
3. Socialinės ir draudiminės garantijos platformose savarankiškai dirbantiems asmenims. Augant per internetines platformas paslaugas teikiančių asmenų skaičiui, auga ir skaičius žmonių, kuriems tai yra pagrindinės pajamos. Tuomet kyla klausimai dėl socialinių garantijų, kurias turi šie žmonės. Ar bus sukaupta pensija senatvėje, ar susirgus bus gydomas, ar galės išeiti vaiko priežiūros atostogų? Daugelyje šalių šie asmenys laikomi savarankiškai dirbančiais, todėl ir mokesčius privalo susimokėti patys. Dažniausiai, deja, deklaruodami tik minimalias pajamas. Todėl ir išmokos iš valstybės būna minimalios.
Kartu iškyla klausimas - kas bus atsakingas jei įvyks nelaimė paslaugos teikimo metu: dirbantis žmogus ar interneto platforma? Šioje vietoje galima pagirti Uber kompaniją, kuri gegužės mėnesį pasiūlė nemokamą draudimą visiems jos pagrindu dirbantiems vairuotojams.
4. Vartotojų teisės. Didelę dalį iššūkių užtikrinant vartotojų teisių apsaugą stengiasi išspręsti pačios platformos, kurdamos aiškią ir saugią elektroninę aplinką bei nustatydamos minimalius reikalavimus paslaugų teikėjams. Iš kitos pusės, vartotojai patys skiria reitingo balus, tai tapdami tarsi virtualia vertinimo komisija. Dažnai ir platformos sukuria įvairius ginčų sprendimo mechanizmus: nepatenkintiems kokybe grąžina pinigus, o padarius nuostolių - nuskaičiuoja lėšas iš vartotojo. Visgi, išlieka didelė atsakomybių įvairovė, kurioje paprastam žmogui susigaudyti tampa vis sudėtingiau. Todėl Europos Komisija siūlo, atsižvelgiant į platformos indėlį reguliuojant paslaugos teikimą, nustatyti aiškias jos atsakomybes prieš paslaugų teikėjus ir vartotojus. Bet šie sprendiniai, matyt, gims iš gyvenimo, matant konkrečias iškylančias problemas.
Žvelgiant į dalijimosi ekonomikos, kaip reiškinio plėtrą, matau didžiules galimybes ir neabejotiną naudą visuomenei: mažesnes kainas vartotojams, įvairovės augimą, papildomas galimybes užsidirbti ar net taršos mažinimą. Yra ir iššūkių, tačiau pati svarbiausia užduotis tolimesniam šios srities reglamentavimui – užtikrinti, kad dalijimosi ekonomikos atnešama nauda pirmiausia atitektų besidalijantiems žmonėms, o ne juos sujungiančioms interneto platformoms. Tam svarbu užtikrinti realią konkurenciją tarp platformų, atviras galimybes steigtis naujoms, o žmonėms laisvai ir nevaržomai pasirinkti kitą konkuruojančią internetinę paslaugų teikimo erdvę.
Komentarai