Turbūt dauguma mūsų savo darbuose vadovaujamės logika. Juk tai logiška.
Tačiau mūsų šalyje yra įstaigų, kurių darbe vadovautis logika yra neįprasta, o gal net smerktina. Pavyzdžiui, štai Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, kurio Kauno teritorinio padalinio vadovė yra garsioji ponia Irena Vaškelienė.
2008 metų birželio 17 dieną Seimui priėmus Sovietinių ir nacistinių simbolių uždraudimo įstatymą, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius kreipėsi į Kultūros paveldo atstovus, prašydamas leisti "nupuošti" Vytauto Didžiojo tiltą, nuimant nuo jo sovietinius reliktus ir atiduodant juos į Kauno miesto muziejų. Juk toks įstatymas, ar ne?
Į tokį pageidavimą ponia Vaškelienė atrašo taip: "šiuo atveju, neaišku, kaip galima sudaryti galimybes pažinti tilto fasado architektūrinį sprendimą, kurio detalės būtų perkeltos į muziejų". Tačiau, kadangi statymas visgi draudžia eksponuoti sovietinius simbolius, kultūros paveldo specai siūlo: "parengti ant Aleksoto tilto esančių sovietinių simbolių uždengimo projektinius pasiūlymus".
Taigi, peršasi tokia antiloginė išvada, kad su tilto fasado elementais susipažinti Kauno miesto muziejuje negalima. Tačiau tuomet, kai minėti simboliai bus uždengti plokštėmis lauke - su jais mes puikiai susipažinsime.
Komentarai
Turiu pripažinti, jog tie sovietizmo likučiai kabo aukštai ir į akis nekrenta. Tačiau taip pat turiu pripažinti faktą, kad sovietų aukoms (tremtiniams, politiniams kaliniams, partizanams ir jų palikuonims) šie likučiai yra kaip priminimas ir pagerbimas tų, kurie Lietuvai padarė tiek blogo.