Vakar buvau Vytauto V.Landsbergio filmo "Kai aš buvau partizanas" premjeroje Kauno "Romuvos" kino teatre. Salė buvo pilnutėlė, o kas šiame kine yra buvę - žino, jog ji tikrai nemaža. Aišku, daugiausiai matėsi žilos galvos, kurios dar pamena partizanų laikus, bet buvo ir jaunimo.
Filmas nustebino. Sunkiai einu į filmus, kuriuose tikiuosi išvysti daug kančių, siaubo ir žudynių. Na, prisipažinsiu, tikėjausi ir čia išvysti kažką panašaus. Tačiau kaip aš klydau...
Režisierius pasirinko nestandartinį sprendimą, o gal "priėjimą". Mat filmas bus rodomas vaikams Lietuvos mokyklose. Siužetas trumpai: Reinkarnacijos pagalba partizanų laikais nužudytas 12-ametis berniukas grįžta į šiuolaikinio aktoriaus (G.Storpirštis) kūną. Senio pagalba aktorius grįžta į praeitį ir turi galimybę ištaisyti savo klaidą, per kurią žuvo partizano žmona Aldona ir jis pats.
Mačiau salėje žmonių kurie verkė, mačiau ir tokių, kurie piktinosi filmo nekrikščioniškumu (reinkarnacija). Abejingų buvo mažai. Man patiko :-)
Birželio 14 dieną tas pats režisierius atveža į Kauną savo spektaklį "Bunkeris". Būtinai eisiu.
Komentarai