„Mes moteris mylime, tačiau renkantis ministrus svarbus ir profesionalumas“ – pareiškė premjeras žiniasklaidai pasiteiravus kodėl pakeitus ministrus Vyriausybėje visai nėra moterų. Ką tuo momentu turėjo pagalvoti visos Lietuvoje dirbančios išsilavinusios ir profesionalios moterys?
Ar tai tiesiog premjero lapsus linguae, ar nuoseklus požiūris į moteris kaip į nelabai įgalų mylimą objektą? Deja, net ir premjero meilė netvari. Per porą metų jo palankumo neteko Milda Vainiūtė, Jurgita Petrauskienė, Liana Ruokytė – Jonsson, o kartu ir garsioji Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė. Šioje Vyriausybėje nėra vietos moterims, kaip teisingai pastebėjo BNS vyriausiasis redaktorius Vaidotas Beniušis.
Erzinančiai skamba vieši teiginiai, kad 3 mln. gyventojų turinčioje šalyje, premjeras savo profesionalų Vyriausybei neranda nei vienos profesionalės. Ar ir kitiems darbdaviams tos paieškos tokios nepakeliamos? Pasižiūriu gyventojų užimtumo statistinį tyrimą. Jame nurodoma, kad moterys sudaro 39 proc. visų vadovų Lietuvoje. Taigi, darant prielaidą kad Vyriausybė yra šalies atspindys, joje turėtų dirbti bent 5 moterys.
Retrospektyviai žiūrint, keistai atrodo netgi S.Skvernelio džiūgavimai Lietuvai įstojus į EBPO. Žadėjo jis domėtis gerąja kitų šios organizacijos narių praktika, sekti jų pavyzdžiu. Visgi, EBPO šalyse moterų ministrių dalis vidutiniškai siekia 27,9 proc. Vadovaujantis šia proporcija, Lietuvos Vyriausybėje moterys turėtų užimti bent 4 iš 14 ministerijų vadovių pareigas.
Originalu, vienok. Būsime bent kažkuo išskirtiniai tarp Europos Sąjungos šalių. Turbūt nuobodu premjerui lygiuotis į Prancūziją, Švediją ar Slovėniją, kuriose profesionalių ministrių ir ministrų skaičius tolygus. Naujos lyčių lygybės tendencijos premjerą veda į orbanizuojamą Vengriją, kuri iki šiol lyderiavo turėdama vos vieną ministrę be portfelio. Tačiau atrodo valstietiška Lietuva gali perspjauti ir vengrus.
Todėl galima tik pasveikinti premjerą, sugalvojus kaip tapti originaliu. Tokios vienalytės Vyriausybės neturėjom jau nuo 1993 metų, kai šalį ganė Adolfas Šleževičius. Vėliau turėjom ne vieną profesionalią ministrę, vien ko vertos: Dalia Grybauskaitė, Ingrida Šimonytė ar Irena Degutienė.
Reikia pastebėti, kad nuo Šleževičiaus laikų Lietuva nukeliavo ilgą kelią užtikrinant lygias galimybes visiems. Pasaulio ekonomikos forumo lyčių lygybės indekso skalėje, mūsų valstybė užima 24 vietą iš 149 tyrime dalyvavusių šalių. Turime gana geras sveikatos ir švietimo pasiekiamumo sąlygas, taip pat ir ekonomines galimybes. Tačiau itin liūdnas vaizdas politinio įgalinimo srityje, kur vienas iš rodiklių – moterų skaičius Vyriausybėse. Dabar tas vaizdas bus dar liūdnesnis.
Pasaulio ekonomikos forumas pristatydamas lyčių lygybės situaciją įvairiose šalyse pateikia ir alternatyvios situacijos naudą. Jei sumažintume lyčių nelygybę bent ketvirtadaliu, bendras pasaulio BVP išaugtų 4640 milijardų eurų. Tai yra papildomai 603 eurai kiekvienam planetos gyventojui. Todėl vietoj ciniško bandymo nurašyti nepatenkintus balsus feministiniams įgeidžiams, siūlyčiau apmąstyti lygių galimybių įtaką mūsų visų gerovei.
Niekada nebuvau socdemiškų kvotų ar kitų specialių išimčių šalininkė. Atrodė, kad nuosekliai dirbant ir nebijant iššūkių, Lietuvoje galima pasiekti visko. Tačiau nerimą kelia premjero bandymas mūsų šalį nutempti už kojos atgal į Naisių kluoną. Nenoriu gyventi šalyje, kur patriarchalinio mąstymo lyderiai leidžia sau moteris mylėti, bet nematyti jų profesionalumo.
Todėl prašau. Nemylėk manęs, premjere.
Komentarai