2018 m. vasario 15 d., ketvirtadienis

Kodėl ir pasiturintiems naudinga mažinti pajamų nelygybę?

Pastaruoju metu Lietuvoje daug kalbama apie didėjančią atskirtį tarp pasiturinčių ir vargšų. Apie tai kalba premjeras, apie tai kalba ministras, apie tai kalba mokslininkai, bankininkai ir visi gerieji žmonės Lietuvoje. Turime mažinti skurdą, pajamų nelygybę, nes kitaip tauta išsivažinės.

Tačiau visų šių kalbų fone kažkur tyliai girdisi ir savanaudiškas liberalaus individo vidinis balsas: kodėl aš turiu atiduoti savo sunkiai uždirbtus pinigus, kad padėčiau svetimam žmogui?

Atrodo logiška: mokiausi, dirbau, tobulinausi, tad šiandien esu sėkmingas ir gerai uždirbantis žmogus. Kodėl turiu savo gerbūvį atiduoti tam, kuris nesimokė, mažai dirbo ir į save neinvestavo. Ir jei krikščioniška besąlyginė meilė artimui nėra labai išsikerojusi širdyje, atiduoti savo uždirbtas pajamas yra sunkus apsisprendimas.

Visgi, norėtųsi paguosti tokią sunkią akimirką. Jūsų gausiai mokesčiais atiduoti pinigai, tikrai pas jus sugrįš apsukę šiokį tokį ratą. Čia pateiksiu kelis ekonomikos tyrėjų išskiriamus aspektus, kodėl toleruoti augančią pajamų nelygybę paprasčiausiai neapsimoka: 


1. Mažina BVP augimą. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) tyrimai rodo, kad 1 proc. išaugus penktadalio turtingiausių žmonių pajamoms, vidutiniu laikotarpiu šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas 0,08 proc. mažėja. Tuo tarpu išaugus penktadalio neturtingiausiųjų pajamoms – BVP auga 0,38 proc. sparčiau. Taigi, kuo labiau auga pajamos mažai uždirbantiems, tuo sparčiau auga bendrasis šalies gėris. 

Tai iš dalies galima paaiškinti, tuo, kad mažas pajamas gaunantieji nuolat stokoja pinigų, ir vos gavę didesnes lėšas, jas išleidžia maistui, drabužiams ir kitoms būtiniausioms prekėms. Tuo tarpu pasiturintieji turi tiek, kiek jiems reikia kasdieniam vartojimui ir padidėjusias pajamas yra linkę kaupti ateičiai. 

Paprasčiau tariant, augantis BVP reiškia didesnes surenkamas lėšas į valstybės biudžetą, tokiu būdu užtikrinamos geresnės viešosios paslaugos,  o kartu ir didesnės pajamos šalies verslui, iš kurio gyventojai perka prekes ir paslaugas.

2. Didina politinį ir ekonominį nestabilumą. Tuo pačiu, pastebima, kad nelygybė slopina investicijas ir augimą, kas šiuo metu yra ypač aktualu Lietuvos regionams. Susidaro uždaras ratas – regionuose atlyginimas yra apie 30 proc. mažesnis nei didmiesčiuose, todėl ieškodami didesnio uždarbio žmonės iš miestelių išvyksta į sostinę ar užsienio šalis. O investuotojai, žvalgydamiesi naujų teritorijų, į regionus nenori investuoti, nes ten nebėra užtektinai kvalifikuotos darbo jėgos.

Susiformuoja vis stiprėjanti ekonominė, socialinė, kultūrinė bei demografinė atskirtis tarp šalies didžiųjų miestų ir likusių regionų, kas viešojoje erdvėje įvardinama kaip „dviejų greičių Lietuva“. Tokia situacija lemia žmonių nepasitenkinimą problemų negalinčia išspręsti valdžia ir kuria dar didesnį ekonominį ir politinį nestabilumą.

Susikaupęs gyventojų nepasitenkinimas ir neišsipildančios geresnio gyvenimo viltys neišvengiamai į valdžią atveda populistines ir dažnai nekompetentingas politines jėgas. Tokių politikų vedini nesugebame įgyvendinti būtinų reformų ir vis labiau atsiliekame nuo sparčiau krutančių kaimynų.

3. Iš anksto pasmerkia dalį visuomenės nepritekliui. Tyrimai rodo, kad šalyse, kuriose yra didelė pajamų nelygybė yra mažesnis pajamų mobilumas tarp atskirų kartų. Tai reiškia, kad mažai uždirbančių tėvų vaikai yra irgi linkę uždirbti sąlyginai nedaug. Pasiturintys tėvai natūraliai gali skirti didesnes lėšas savo vaikų išsilavinimui, mokymosi sąlygų užtikrinimui, būreliams ir pan. Todėl neturtingų šeimų vaikai iš anksto turi blogesnes startines pozicijas gyvenime. Tai tiesiog neteisinga. Galų gale, nei vienas tėvas nenori augančios socialinės įtampos mokyklose, išvirstančios į patyčias ir blogą vaikų emocinę savijautą.

Tokia situacija lemia ne tik augančią pajamų, bet ir turtinę nelygybę. Moksliniai tyrimai rodo, kad tiek pažengusiose, tiek išsivysčiusiose šalyse turtinės nelygybės koeficientai yra dvigubai didesni nei pajamų nelygybės. Tyrėjai tai aiškina tuo, kad mažas pajamas gaunantiems sunku atsidėti dalį pajamų ir taupyti. Tuo tarpu dideles pajamas gaunantieji kasdieniam vartojimui išleidžia mažesnę savo einamųjų pajamų dalį. Šio ilgalaikio proceso pasekmėje, aštuoni turtingiausi planetos žmonės šiandien turi sukaupę daugiau turto nei 50 proc. skurdžiausių.

Todėl šiandien ne tik individualios šalys, bet ir įvairios tarptautinės organizacijos (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, TVF ir kt.) pripažįsta, kad šalių ekonominė politika turi būti nukreipta ne tik į vidutinių pajamų augimą, bet ir į tolygų pajamų pasiskirstymą. Tik tokiu būdu galima užtikrinti, kad ekonominis augimas būtų tvarus, o jo gaunamą naudą jaustų ne maža saujelė, bet didžioji dalis šalies gyventojų.

Kokios viešosios politikos kryptys yra reikšmingos šiems tikslams, esu apibendrinusi ekonominėje studijoje „7 prioritetai pajamų nelygybei mažinti“. Ją galite rasti čia: [https://tsajunga.lt/wp-content/uploads/2018/02/Gintare-Skaist%C4%97-leidinys_06.15.pdf].

Komentarų nėra:

Dalijimosi ekonomika: daugiau iššūkių ar galimybių?

Diskutuojant su europiniu lygmeniu dirbančiais politikais, jie nuolat kelia klausimus susijusius su dalijimosi ekonomikos plėtra, itin d...