Norint būti kultūros sostine, reikia investuoti į kultūros bendruomenę

Tarpukariu Kauno mieste veikusi inteligentija turėjo ypač didelę įtaką visai Kauno miesto ir Lietuvos raidai. Praėjusią savaitę Seimo narės dr. Gintarės Skaistės organizuotame pokalbyje, VDU filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis, Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas dr. Egidijus Stancikas ir visuomenininkas dr. Martynas Ubartas, bandė atsakyti į aktualų Kauno miestui klausimą: ar kultūra pajėgi keisti Kauną dabar?

Dr. Martynas Ubartas: Kokios revoliucijos reikia Kaunui?

“Susirinkome į diskusiją visi žinodami, kokį stebuklą Kaune, mes sukūrėme tarpukaryje ir tikėdami, kad dabar taip pat galime tai sukurti. Greičiausiai būtent tokio perlo visi mes ir laukiame. Teatre gimė ne viena pasaulio revoliucija, ir reikėtų gerai pagalvoti, kokios revoliucijos reikėtų mums, mumyse arba tiesiog Kaune, ir ką kiekvienas iš mūsų turėtume daryti, kad paskatintume kultūrinę revoliuciją Kaune”, - probleminius klausimus diskusijai kėlė visuomenininkas dr. Martynas Ubartas.

Prof. Gintautas Mažeikis: Kaune nėra vietos kultūrinei bohemai

„Šiuo metu, Kauno miesto veido niekas nekuria. Miesto veidas kuriasi kaip papuola, vieną kampą stato vienas architektas, kitą kitas, kartais pasiseka gražus pastatas, kartais nepasiseka. Tuo tarpu tarpukariu, Lietuva nors ir būdama labai mažytė, investavo į tai, kad būtų kviečiami patys garsiausi pasaulyje dirbantys profesoriai ir į šį tikslą valstybė labai investavo. Taigi, pačios investicijos anuomet smarkiai skyrėsi. O politikai privalo investuoti į kultūrinę bohemą, jeigu nori gero, kultūrinio gyvenimo.

Kultūros žmonės turi būti Kaune, žmonės iš visos Europos turi važiuoti į Kauną. O būtent tarpukariu, Kaunas toks ir buvo, Kaunas buvo Lietuvos centras ir visi į Kauną važiavo, tuometinis Kauno universitetas buvo Europos lygio mokslo ir kultūros židinys. Net miesto valdžios laikysenai, tuometiniams ponams buvo tiesiog neįmanoma nevaikščioti į teatrą, nevaikščioti į koncertus, nediskutuoti apie literatūros kūrinius ir nebūti pakankamai išsilavinusiu. Šiandien daugumai miesto politikų, kultūra tiesiog juokinga“ – teigė VDU profesorius.

„Kaunui reikia bendruomenių, kurios generuotų meną 24 valandas per parą. Kaune nėra meninės bohemos. Kur jie renkasi? Ar daug čia vietų ir ar jie turi ką čia veikti? Ir ar juos kas gerbia? Ar kas gerbia poetus? Ar gerbia Kęstutį Navaką Kaune? Ar jis gali viešai sėdėti ir skaityti? Nėra bohemai vietos Kaune! O kadangi nėra, tai nebus ir naktinių, vakarinių ir rytinių renginių Kaune. Bus tik oficialūs, suplanuoti, iš milžiniškų pinigų. Ir tai yra blogiausias kelias Kaunui.

Dar vienas svarbus aspektas, kurį norėčiau pabrėžti – modernizacija. Tarpukario Lietuva tuo metu statė naują vieną pažangiausių architektūrų Europoje ir pasaulyje, dėl to mes esame įtraukti į pasaulinius žinynus kaip vienas didžiausių art deco kompleksų. Tačiau šiuo metu Kaune modernizacijos nėra ir Kaunui labai jos trūksta”, - kalbėjo filosofijos profesorius G. Mažeikis.

Dr. Egidijus Stancikas: Investicija į kultūrą – pati prasmingiausia

„Mes, kultūrininkai, jau dabar gyvename savotiškomis pagiriomis, tos vilties, kuri buvo beveik lygiai prieš metus, kuomet tikėjom, kad kultūra bus prioritetas. Ir prioritetas ne tik politinėse programose, bet svarbiausia, kad tai bus ir biudžeto eilutėse. Suprasdami, kad kultūra yra valstybės pagrindas, dėjome dideles viltis ir turėjome labai gražią ateities viziją, kuri neišsipildė.“ – apgailestavo Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas. 

„O tarpukariu, viskas buvo priešingai, kultūra buvo suvokiama kaip pamatinis valstybės dalykas ir būtent į kultūrą daugiausiai buvo investuojama. Ko pasekmėje visus palietęs aukštas kultūros lygmuo darė stebuklus visose sferose. Į tai ir turėtume koncentruotis, nes investicija į kultūrą yra prasmingiausia – ji formuoja ir laisvina, laužo sienas, stereotipus ir leidžia save ir šalia esantį suvokti kaip unikalią vertybę, bei rasti dialogus tarp dviejų skirtingų ir iki tol nesusikalbančių.“- teigė E.Stancikas. „Jeigu iš tikrųjų kultūra taptų numeris vienas mieste, tai labai daug kas pasikeistų per keletą metų. Pasikeistų mūsų vidinė kultūra, pasikeistų bendravimas, pasikeistų ir santykis į darbą.“

„Kiek prisiliečiau prie tarpukario kultūrininkų Stasio Santvaro, Juozo Kapočiaus, Fausto Kiršos, kuomet jie čia Kaune gyveno, tai mane žavėjo ir tebežavi jų idealizmas. O šiandien aš jo ir pasigendu jaunesniuose žmonėse. Šiandien mes nieko nedarome, jeigu už tai niekas nesumoka. Tai reiškia, kad yra pažeisti vidinės kultūros pamatai. 

Faktas, kad mums reikia sutvarkytų gatvių, šaligatvių ir viso kito, kad tai atrodytų kaip mūsų miesto vidaus kultūros išraiškos ženklas. Bet dabar matome, kad Soboras jau griūva, atsirado kertamų medžių problema, kultūriniai objektai Kaune apleisti. Ir tam, kad tai pasikeistų mums reikia kultūrinės revoliucijos. O revoliucijai reikia lyderio, bet šiuo metu ir yra labai liūdnas laikas, kuomet mes neturime lyderio, paskui kurį galėtume aklai eiti, kad būtų išsipildymas.

Ir tas užrašas: “atsiprašome, Kaunas tvarkosi” tai yra gražūs žodžiai, tai gražus ženklas, bet tai galėtų būti visų mūsų vidinio susitvarkymo ženklas”, - kalbėjo dr. Egidijus Stancikas.

Dr. Gintarė Skaistė: Reikia investuoti į kultūros bendruomenę

“Kalbant apie santykį su kultūra bei analizuojant tarpukario laikotarpį, viskas tuo laikotarpiu atrodo daugmaž nuoseklu ir integralu. Tuometiniams Lietuvos ir Kauno valdžios žmonėms atrodė natūralu diskutuoti apie literatūrą ir vaikščioti į teatrą. Šiandien tokio aiškaus valdžios ir kultūros santykio nesimato“ – kalbėjo Seimo narė. 

„Bet reikėtų paanalizuoti, kas iš tikrųjų atsiranda pirmiau: kultūros pasiūla ar paklausa? Jeigu politikams atrodo, kad žmonėms labiausiai reikia išasfaltuotų gatvių ir gražių trinkelių, tuomet tą ir siūlo. Jeigu žmonės kaip prioritetą iškeltų kultūrinius dalykus, galbūt valdžia į tai atsižvelgtų?“- kėlė klausimus G. Skaistė. „Tuomet reikia atsakyti sau: ar tą kultūrinę paklausą reikia ugdyti žmonėms patiems, ar tai turi būti valstybės politika? Jei visgi valdžia šią funkciją prisiėmė, o poreikio tikram menui ar kultūrai stokojama, tai akivaizdus ligšiolinės kultūros politikos neveiksnumo ženklas“. 

„Tuo pačiu svarbu kelti klausimus ir dėl kultūros finansavimo modelio, kuomet valstybė ar ES skiria lėšas konkretiems kultūriniams projektams finansuoti ar objektams rekonstruoti. Ar visgi toks planinis finansavimas neiškreipia paties žmonių poreikio kultūrai? Nes tokiu būdu eliminuojama spontaniška kultūros prigimtis ir stagnuojanti pasiūla galų gale pradeda formuoti žmonių įsivaizdavimą ko jie iš tikro nori ir turi tikėtis iš kultūros.

Akivaizdu, kad investuoti vien į plikus objektus, ūkį, dar tikrai nėra viskas. Kaunui, kaip ir visai šaliai, reikia investicijų į kultūrinę bendruomenę: ne tik piniginių, tačiau ir žmogiškojo dėmesio investicijų. Tik taip galutiniame rezultate galėsime tikėtis kūrybingos ir produktyvios kultūrinės bendruomenės, bohemos. Tikiu, kad susiformavus tinkamoms sąlygoms ir susitelkus žmonėms, kultūra klestės, taip keisdama Kauno miesto veidą”, - pasisakymus apibendrino ir užbaigė G. Skaistė.


2017.10.11. Diskusija “Ar kultūra pajėgi keisti Kauną dabar?”

Komentarai