Kaip mano prosenelė pirko šautuvą kariuomenei

G.Skaistės šeima išsaugojo prosenelės sovietmečiu
spintoje slėptą tarpukariu tapytą Vyčio paveikslą
Prieš kiekvieną Vasario 16-ąją prisimenu savo prosenelę Genovaitę (Vavžekaitę) Januševičienę. Prisiminusi ją, jaučiu bohemišką ir laisvą Kauno tarpukario kultūrą. To laikmečio laisvė ir patriotizmas - viskas, ką mums davė Vasario 16-oji, man asocijuojasi būtent su ja.

Ponia su gitara ir pačiūžomis

Genovaitė buvo tikra laisvos Lietuvos ponia, kitokia nei daugelis. Išsiskyrė ne tik išsilavinimu ar elegantišku paryžietišku stiliumi, bet ir tam laikmečiui nebūdingais pomėgiais. Ji grojo gitara, čiuožė pačiūžomis, žaidė tenisą, netgi rūkydavo cigaretes su kandikliu. Mokėjo prancūzų, lenkų, vokiečių, latvių ir rusų kalbas, skaitydavo klasiką originalo kalbomis. Prosenelė (1900-1988) išgyveno du pasaulinius karus, bet liko tokio paties tvirto charakterio.

Mano babunytė, kaip visi ją vadinome, buvo našlaitė, užaugo kaip prancūzų šeimos globotinė viename Šiaurės Lietuvos dvarų. Vėliau mokėsi Sankt Peterburge, prieš pat Lietuvai atgaunant nepriklausomybę apsigyveno Kaune.

Man atrodo, kad jaunos valstybės gaivališkas noras įsitvirtinti persidavė ir mano prosenelei. Ji buvo įvairiapusė asmenybė. Dirbo Lietuvos draudime, spaustuvėje, daug sportavo, buvo viena geriausių to laikmečio ieties metikių. Tarpukariu spėjo pastatyti namą, jame mano šeima gyvena iki šiol.

Šautuvas Lietuvos kariuomenei.
G.Vavžekaitė - Januševičienė pirma kairėje
Pirko šautuvą kariuomenei

Ji ištekėjo už karininko, mano prosenelio Jokūbo Januševičiaus, todėl didelė dalis draugų buvo iš kariuomenės ar jai prijaučiančios Kauno bohemos.

Kai buvau maža, kalbėti apie laisvą Lietuvą nebuvo galima. Tačiau smalsios vaikų ausys visada sugeba išgirsti, kas įdomu.

Pamenu pasakojimus, kaip prosenelė drauge su kitais tėvais mokykloje rinko aukas. Už tas lėšas pirko šautuvą ir padovanojo jį Lietuvos kariuomenei. Nepriklausomoje Lietuvoje būti šalies patriotu buvo ne tik populiaru, bet ir, manyčiau, privaloma.

Gelbėjo B.Brazdžionį

G.Vavžekaitė-Januševičienė centre
Vėliau atėjo liūdnesni laikai, bet Genovaitė rado savo vietą juose. Karas, okupacija. Mūsų namuose kelias savaites slėpėsi Bernardas Brazdžionis. Okupantai jo ieškojo. Vėliau iš emigracijos Amerikoje poetas rašydavo prosenelei laiškus, buvo ir apsilankęs. Esu sutikusi poetą ir aš.

Prosenelė išmokė mane būti savimi. Juk laisvai mąstantis ir kuriantis žmogus yra visos pažangos šaltinis. Okupantai nesupranta, kad neįmanoma amžinai valdyti šalies tik baime. Giliai kiekviename iš mūsų gyvena laisvė, kuriai anksčiau ar vėliau lemta nugalėti.

Mano senelis karo metais buvo sulaikytas ir kalėjo lageryje Sibire. Tačiau, nepaisydama sovietinio režimo, Genovaitė visus tuos metus spintoje slėpė tarpukariu tapytą Vyčio paveikslą. Šiandien jis rado vietą ant mūsų namų sienos.

Tėvams dėkinga už Baltijos kelią

Kauniečiai ir tarpukariu žaidė tenisą.
Šančiai, 1928m. rugpjūčio 20d.
Lietuva tapo nepriklausoma, kai man nebuvo nė 10 metų. Slogaus sovietmečio nelabai atsimenu, tik nepriklausomybės nuojautą. Pamenu, sąsiuvinių paraštėse piešdavome trispalves, klausydavomės mokytojos pasakojimų apie tremtį, su šeima eidavome į Sąjūdžio renginius.

Neišdildomą įspūdį paliko kelionė į Baltijos kelią. Atrodė, kad visa Lietuva susivienijo vardan bendros idėjos. Esu nepaprastai dėkinga savo tėvams, kad leido pajausti šių akimirkų nuotaiką.

Baisumus stengiamės užmiršti

Jokūbas ir Genovaitė Kauno Ąžuolyne
Kartais ir aš klausiu: kodėl pas mus atsiranda žmonių, besiilginčių sovietmečio? Galbūt dažniau ilgimasi ne tų laikų, o veikiau savo jaunystės. Nepaisydami represinių struktūrų, jauni žmonės gyveno savo gyvenimą- mokėsi, keliavo, kūrė šeimas. Jiems tas laikas kelia gražius prisiminimus. O šnabždesius pakampėmis, kolegų išdavystes, prievartinį dalyvavimą komunistiniuose paraduose linkstama pamiršti. Tačiau vyresnės kartos žmonės, kaip mano promočiutė, kurie dar buvo matę nepriklausomą Lietuvą, tokia nostalgija niekada nesirgo. Jie aiškiai žinojo, ką Sovietų Sąjunga iš mūsų atėmė. Laisvę.

Vasario 16-ąją, kaip paprastai, su šeima dalyvausiu jaunimo eisenoje nuo Prisikėlimo bažnyčios iki Vytauto Didžiojo karo muziejaus. Čia sutinkame daugybę draugų ir bendraminčių. Gražu, kad atgimė tokios nepriklausomos Lietuvos tradicijos kaip Vyčio Kryžiaus vėliavos pakėlimo ceremonija ar vaikus džiuginančios šūvių salvės. Gera matyti, kad studentai irgi įsitraukia j šventę, savaip rodo meilę šaliai. Juntama, kad tai mums visiems miela, džiugi diena, tikras Lietuvos gimtadienis. Vėl prisiminsiu savo babunytę.

"Savaitraštis Kaunui" publikacija


Komentarai

Rašyti komentarą