2017 m. sausio 14 d., šeštadienis

Tautinis kostiumas – emigranto lagamine?

Šie metai Lietuvos statistikoje bus įrašyti kaip metai, kuomet svetur laimės ieškoti išvyko milijoninis lietuvis. Įdomu, ar išvykdami į užsienį Lietuvos piliečiai lagamine palieka vietos tautiniam kostiumui?
Jei ne – nuo šiemet paliks. Juk naujoji valdžia pažadėjo po tokį kostiumą padovanoti. Jei nebus imamasi realių veiksmų emigracijos mastams suvaldyti, dabartiniai septynmečiai po dešimties metų pieno upių svetur ieškos kostiumuoti.
Dabar mažiausiai reikia simbolinių skambių akcijų. Turi būti imtasi rimtų veiksmų emigracijai stabdyti.

Lemia atlygio „žirklės“

Emigracija po „Brexit“ paskelbimo nemažėja ir netgi įgauna pagreitį, mat mažos pajamos ir žemas pragyvenimo lygis iš šalies gena tuos, kuriems nėra sąlygų kaip nors kitaip oriau gyventi gimtoje Lietuvoje. Negana to, įsitvirtinę svečioje šalyje, jie pasiima ten ir savo namiškius, tad migruojama ne pavieniui, o ištisomis šeimomis. Ką ten šeimomis – giminėmis ir net kaimais.
Ryšys tarp emigracijos ir vidutinio atlyginimo atotrūkio – akivaizdus (žr. grafiką). Vos tik mūsų uždarbių skirtumai nuo Europos Sąjungos senbuvių vidurkio sumažėja – motyvacija palikti Lietuvą silpsta. Vos atlygio „žirklės“ prasiplečia, emigracija vėl ima įgauti pagreitį.


Didėjantis bendrasis vidaus produktas, augantis vidutinis atlyginimas neįtikina jauno lietuvio (19-34 metų amžiaus) laimę kurti savoje šalyje. Juoba, kai jo kišenėse švilpauja vėjai. Daug lengviau ir greičiau kišenes pasipildyti svetur. Lietuviai juk apsukrūs – nelaukia kol išsipildys valdžios pažadai, esą „tuoj bus geriau“. Skurde gyventi niekas nenori. O skurdo mastai Lietuvoje – tiesiog bauginantys.

Trijų punktų programa

Ar situacija – be išeities? Juk išvyksta jaunimas, kuris turėtų užtikrinti šalies regionų atsijauninimą, kultūros vystymąsi, produktyvią veiklą. Kad ir kaip būtų liūdna, bet kaimuose gyventi pasilieka tie, kuriuos kažkas turi išlaikyti. Ką daryti, kaip suvaldyti įsišėlusią emigracijos karštinę?
2015 metais vidutinis atlyginimas Lietuvoje išaugo 5,8 proc. Būtų visai gražus skaičius, jei tik 15 senųjų ES šalių atlyginimai vidutiniškai nebūtų augę 4 proc. Jei tokiu pačiu tempu bandytume vytis ES senbuvių pragyvenimo lygį, vienodomis galimybėmis galėtume džiaugtis 2098 metais. Kažkaip neįkvepia, ar ne?
Tad kas gali užtikrinti spartų ir stabilų pajamų augimą Lietuvoje? Tam reikalingas galingas, kone titaniškas proveržis.

Pirmiausia, tai užsienio investicijos. Mūsų šalis yra viena iš sudedamųjų Europos ekonomikos dalių. Iki šiol patys nepajėgėme tokiu pat greičiu, kaip turtingesnės šalys, generuoti ekonominio derliaus.
Todėl Lietuvai būtina paspirtis iš išorės. Be ES fondų lėšų paramos mūsų šalies ekonomika dabar atrodytų gerokai liūdniau. Tad investicijų „medžioklė“ šiandien tampa kertiniu akmeniu statant šalies gerovę.
Globalioje ekonomikoje kova dėl investicijų yra laimima nuosekliu darbu su investuotojais ir konkurencinga verslo aplinka. Lietuvoje kone geometrine progresija turėtų plėstis investicijas pritraukiančios agentūros, sulaukdamos finansinės bei politinės paramos. Tokios veiklos nauda šaliai akivaizdi.
VšĮ „Investuok Lietuvoje“ skaičiavimais, per 15 veiklos metų 20 mln. eurų paramos sulaukusios įmonės tiesiogiai sumokės 264 mln. eurų vien su darbo santykiais susijusių mokesčių. Įvertinus multiplikatoriaus efektą, surenkamų mokesčių dydis siektų apie pusę milijardo eurų.
Štai dar vienas pavyzdys. Atlyginimai įmonėse, kurios sulaukia tiesioginių užsienio investicijų. yra 51 proc. didesni negu šalies vidurkis. Ypatingai tai jaučiama informacinių technologijų ir paslaugų įmonėse. Lietuvos didmiesčiai yra tokių investicijų lopšys.
Kaip tiesiogines investicijas ir pakankamą užimtumą užtikrinti regionuose – deja, vis dar neišspręstas uždavinys. Regis, reikėtų daugiau dėmesio nišinių investuotojų paieškoms, neužsiciklinant ties paslaugų centrais. Juk paslaugų centrų darbuotojai – daugiausia kvalifikuotas didmiesčių jaunimas, neretai persikraustęs į Vilnių ar Kauną iš mažesnių miestelių.
Iš patyrimo, kurį gavau bendraudama su mažesnių savivaldybių vadovais, žinau, kad jiems neretai trūksta žinių ir personalo, kuris galėtų savivaldos lygiu vilioti užsienio investicijas į regionus.
Manau, kad VšĮ „Investuok Lietuvoje“ turėtų skirti didžiulį dėmesį savivaldos lygmens profesionalų apmokymui, o šie po to temptų investuotojus (dažniausiai tai bus smulkesnės ir vidutinio dydžio užsienio įmonės) į savo regioną, taip sprendžiant tolygaus regioninio vystymosi problemą.
Aišku, VšĮ „Investuok Lietuvoje“ ir jos kuratoriai ministerijoje bei Vyriausybėje nori naujų greitų pergalių, kai užsienio investuotojai atvedami urmu, kai stambaus pasaulinio prekės ženklo įmonė įkuria didmiestyje dar vieną paslaugų centrą su keliais šimtais ir tūkstančiais kvalifikuotų darbuotojų. Tačiau jau dabar reikia matyti toliau ir dairytis nebe tik garsių vardų sostinei, bet telkti realias galimybes užsienio investuotojams kurtis regionuose, ypač skatinant inovatyvią gamybą.

Antra... taip, tai švietimas. Reikia reformuoti Lietuvos švietimo sistemą? Kaip sakoma, net karvei aišku. Deja, sistemos reformos vyksta jau 25 metus, bet akivaizdžių pokyčių nėra.
Europos profesinio mokymo plėtros centro duomenimis, Lietuva drauge su kitomis Baltijos kaimynėmis, Bulgarija, Rumunija bei Čekija yra tarp ES šalių, kuriose yra didžiausias atotrūkis tarp turimų ir reikalingų darbuotojų įgūdžių. Tai gyventojų gerovės augimui keliantis nerimą rodiklis, nes žemas reikalingų kompetencijų lygis neigiamai įtakoja ir darbo našumą.
Prognozuojama, kad iki 2020 metų aukšto lygmens įgūdžių darbuotojų poreikis ES išaugs nuo 29 iki 35 proc. Vidutinio lygmens – išliks apie 50 proc., tuo tarpu žemus įgūdžius turinčių darbuotojų poreikis sumenks nuo 21 iki 15 proc.
Taigi, visi, norintys išlikti reikalingi ir vertinami globalioje darbo rinkoje, savo gebėjimus bei žinias turi pritaikyti jau ne tik šiandienos, bet ir rytdienos poreikiams.
Profesinio ir aukštojo mokslo kokybės didinimas, nuolatinio suaugusiųjų kvalifikacijos kėlimo užtikrinimas yra būtini, siekiant užtikrinti aukštą darbo užmokestį garantuojančių užsienio investicijų pritraukimą.
Be to, švietimo sistema turi veikti taip, kad užtikrintų asmens verslumo gebėjimų ugdymą. Jei verslumo pagrindai nėra formuojami šeimoje, švietimo sistemoje, kaip bus užtikrintas asmens lankstumas ekonomikos pokyčiams?
Ar girdime apie plačias verslumo, finansinio raštingumo pagrindų ugdymo programas nuo mažumės, nuo pradinukų, iki pat senjorų? Ne, egzistuoja tik pavienės atskirų entuziastų iniciatyvos ir padriki valstybės bandymai pasitelkiant viešąją erdvę (ar dar kas prisimena Lietuvos banko „Pinigų bites“?).
Akivaizdu, kad išmokyti moksleivius finansų pagrindų ir verslo kūrimo subtilybių negali to patys savo kailiu nepatyrę mokytojai-teoretikai, kurie geriausiu atveju ekonomikos kursą išklausė LEU ar kokioje kitoje nuo verslo atitrūkusioje mokytojų „kalvėje“.
Dar blogiau yra tai, kad ekonomikos mokymas mokyklose yra tapęs tokiu šalutiniu dalyku, kad neretai nuolatinio mokytojo šiam dalykui net nėra ir jo nereikia, nes viską neva gali išdėstyti tas pats istorikas, matematikas ar kūno kultūros mokytojas...
Todėl, visų pirma, būtina rimta valstybės pagalba paleidžiant lektorių rengimo programą, kuri apimtų visus regionus ir numatytų  verslumo įgūdžių bei finansų išmanymo perdavimą iš praktikų tiems žmonėms, kurie rytoj tą perteiks jaunajai kartai. Sudominti jaunimą verslu galima, tereikia tik ryškių pavyzdžių, kodėl tai teikia tiek asmeninį pasitenkinimą, tiek visuomeninę naudą.

Ir, galiausiai, trečia – tai tiesiog pagalba verslui. Regionuose kaip niekad svarbiu tampa vietos gyventojų verslumas. O kodėl jauni žmonės galbūt norės kurtis savo gimtinėje ir kurti vietinį verslą? Žr. antrą punktą!
Žmonės patys turi kurti verslą ir užtikrinti sau darbo vietą bei norimą pragyvenimo lygį. Pagaliau pripažinkime, kad valstybė turi ribotas galimybes visais pasirūpinti, ypač su tokiu santykinai žemu BVP perskirstymo lygiu, kaip Lietuvoje. Todėl dėmesys regionams – tai daugiau „terpės“ kūrimas, o ne konkrečių paramos priemonių aritmetika.
Jaunas verslas reikšmingiausiu veiksniu, trukdančiu kurti ir plėtoti verslą, įvardija pradinio kapitalo trūkumą. Todėl vienas iš pagrindinių darbų skatinant smulkų ir vidutinį verslą yra efektyvaus pradinio finansavimo mechanizmo užtikrinimas.
Ką reikia padaryti, kad verslo angelai atsigręžtų į mažuosius, jaunuosius, pradedančiuosius? Ko reikia, kad Lietuvos pensijų fondų pinigai neštų naudą pirmiausia Lietuvai, Lietuvos verslo augimui? Matyt, šiuo klausimu dar reikalinga gyvesnė diskusija su verslo finansuotojų, institucinių investuotojų, tame tarpe ir vietinių, ypač ilgalaikių, atstovais.
Turime padaryti viską, kad pradedančiam verslui būtų prieinamos ne tik surambėjusios bankinio finansavimo formos. Reikia įtraukti mažesnių finansų rinkų žaidėjų, tokių kaip kredito unijos ir kooperatiniai bankai, resursus.
Verslo priežiūros supaprastinimas ir mažesnis darbo jėgos apmokestinimas – dar viena paskata naujų įmonių kūrimui. Iš tikrųjų – tai jau seniai žinomi dalykai. Tik kol kas daug kalbama, o kad reikšmingai pasikeistų situacija, nėra nieko daroma.

Baugi tikrovė, bet neambicingi planai?

Lietuvos vyriausybių rengiami nuolatinės kovos su emigracija planai, kuriuose kalbama apie laiku mokamas pašalpas ir vieningo informacinio portalo išvykusiems kūrimą, neatrodo labai ambicingi, kai susiduriame su grasinamai augančiais emigracijos skaičiais.
Žmonių nesulaikysi gražiais vaizdeliais ar dovanotais tautiniais kostiumais. Net jei ES vidutinio atlyginimo tendencijos išliktų 4 proc., o mūsų augimas pasiektų 10 proc., savo pragyvenimo lygiu su ES senbuvėmis susilygintume tik 2041-aisiais, t.y. po 25 metų. Jei nebus imtasi rimtų reformų, iki 2050 m. lietuvių beliks vos 1,9 milijono, iš kurių dirbančiųjų bus tik 1 milijonas.
Mano vizija – taip, tautinis kostiumas turi būti kiekvieno emigranto lagamine! Tačiau ne kaip gimtinės atsižadėjimo ženklas, o kaip saitas, bendrystėje laikantis mus visus, ir laikinai išvykusius, ir tebesančius čia, Lietuvoje.
Juk jei kalbame apie užsienio investuotojus – tai pirmiausia jais tapti daugiausia šansų turi tie, kurie jau prieš dešimtmetį ar kiek mažiau išvažiavo iš Lietuvos ir sugebėjo prasimušti nelengvoje emigracijos terpėje. Jie turi santaupų, jie turi naujų žinių, jie turi patyrimo. Jie užgrūdinti nelengvų svetimos terpės sąlygų.
Kurdami oraus gyvenimo ir verslo sąlygas Lietuvoje, mes jau greit galime parvilioti tūkstančius emigrantų namo, kur jie galės lengviau negu užsieniuose kurti verslą, ugdyti vaikus, įgyvendinti svajones.

Komentarų nėra:

„Valstiečiams“ valdant pajamų nelygybė dar labiau išaugo

Šiandien Lietuvos statistikos departamentas paskelbė 2017 metų skurdo rizikos rodiklius, tarp jų ir pajamų nelygybės duomenis. Nepaisant...