2016 m. rugpjūčio 7 d., sekmadienis

Gintarė Skaistė. Ar Vyriausybė pajėgi sustabdyti emigracijos traukinį?

dr. Gintarė Skaistė
Periodiškai pateikiama emigracijos statistika vis suteikia peno politikų fantazijai. Praėjusiais metais išvažiuojančiųjų skaičiaus augimas buvo pateisintas šauktinių kariuomenės sugrąžinimu, šiais metais – išsigandusiųjų „Brexito“ staigiomis pastangomis legalizuoti savo buvimą užsienio šalyse. 

Nors Lietuvos ekonomika auga, po krizės pradėjusi slūgti emigracijos banga vėl kyla. Per pirmąjį 2016 metų pusmetį šalį paliko 23 tūkst. žmonių, t.y. 6,5 proc. daugiau nei praėjusiais metais tuo pačiu metu. Tad deklaruojama kova su emigracija iš šono atrodo kaip mojavimas pro šalį važiuojančiam traukiniui.

Išvyksta, nes netiki, kad situacija pasikeis į gerą

Įvairūs atlikti tyrimai analizuoja priežastis kodėl pasirenkama emigruoti. Pagrindinėmis priežastimis įvardinamos žemos pajamos, nedarbas ir perspektyvų nebuvimas. Tiksliau, jei nematau šalyje galimybių dirbdamas oriai išlaikyti save ir savo šeimą, ieškau kitų išeičių.

Lygindami save su Estija, matome kad ten grįžtančiųjų skaičius viršijo išvykstančiųjų, tuo tarpu Lietuvoje emigracija tik auga. Tai kas gi skiria brolius estus nuo mūsų?

Jau šiandien atlyginimas Estijoje yra 45 proc. didesnis nei Lietuvoje, Latvijoje – 14 proc. Nors mūsų Vyriausybė džiaugiasi MMA didinimu išaugintais vidutiniais atlyginimais, visgi pastaraisiais metais Baltijos kaimynėse gyventojų pajamos augo sparčiau nei pas mus. Tai tik parodo valdžios neįgalumą tvarkytis su strateginiais iššūkiais. Pasirenkami vienadieniai sprendimai be tvaraus efekto. Viso to pasekmė – šalies gyventojai, ypač jaunimas, nemato ir nejaučia, kad valstybė eina ilgalaikės sėkmės kryptimi. Šis nesaugumo jausmas skatina žmones emigruoti.


Neteisingumo atmosfera tvyro ore

Kitas skirtumas tarp mūsų ir beatsitiesiančių kaimynų - neteisingumo jausmas, pasireiškiantis skirtingose gyvenimo sferose. Pavyzdžiui, kalbant apie pinigus, svarbus ne tik skirtumas tarp uždarbio Lietuvoje ir Anglijoje, bet ir vidinis netolygus pajamų paskirstymas mūsų šalyje. Pagal šį rodiklį esame ketvirta šalis Europos Sąjungoje. Daugiausiai uždirbančiųjų penktadalio ir mažiausiai uždirbančiųjų penktadalio gyventojų pajamos skiriasi šešis kartus. Ir šis skirtumas pastaruoju metu tik auga, kai vargingiausiųjų pajamos auga 3-4 kartus lėčiau nei pasiturinčiųjų. 

Kitas aspektas – teisingumo stoka, kuomet didžioji dalis šalies gyventojų jaučia egzistuojantį nebaudžiamumą ir „lygesnių“ už kitus buvimą. Pastarieji aukšto rango politikus liečiantys korupcijos skandalai tik paryškina žmonių nusivylimą ir netikėjimą. Tuomet pradeda atrodyti, jog valstybė rūpinasi tik tam tikra išrinktųjų kasta, o visi kiti gyvenimo netikėtumams privalo pasirengti patys. 

Šalia valstybinio sektoriaus išskirtinumo, egzistuoja ir žemos verslo kultūros apraiškos. Jos labiausiai jaučiamos regionuose, kur antro darbdavio pasirinkimas yra labiau fikcija nei realybė. Mažesniuose miestuose dažnai egzistuoja vienas stambus verslo darbdavys, kuris gali diktuoti žemų atlyginimų ir prastos etikos standartus. Su tokiais darbdaviais šiandien konkuruoja tik viešasis sektorius, įdarbindamas vietiniams politikos karaliukams lojalius asmenis. Tokią situaciją pakeisti gali tik nuosekli užsienio investuotojų paieška ir pritraukimas. Konkurencija dėl darbuotojo užtikrins ne tik atlyginimų augimą, bet ir elementarią teisę rinktis.

Kas gali grąžinti tikėjimą valstybės ateitimi?

Apskritai, emigracija yra save sustiprinantis procesas. Emigravusieji kviečia išvykti čia esančius, jie įtaigiai gali palyginti gyvenimą Lietuvoje ir užsienyje. Jau įsitvirtinusieji kitose šalyse suformuoja natūralias lietuvių bendruomenes, kurios užtikrina pakankamus socialinius ryšius naujiesiems emigrantams. Pats išvykimas bėgant nepriklausomos Lietuvos metams tampa vis lengvesnis. Todėl norint sustabdyti įsibėgėjusį emigracijos traukinį reikia aiškiai atsakyti į klausimą, kokie pagrindiniai veiksniai skatina išvykti ir kokie likti?

Šiandien atrodo, jog esminės emigracijos priežastys yra socialinis neteisingumas ir mažos pajamos. Visgi, dauguma ekonomistų sutaria, kad emigraciją labiausiai skatina ne tiek esami žemi atlyginimai, kiek prasti lūkesčiai dėl ateities. Kitaip sakant, niekas nenori žaisti „nevykėlių“ komandoje.

Todėl prieš porą savaičių Vyriausybės pristatytas „Priemonių emigracijai mažinti ir grįžtamajai migracijai didinti planas“ atrodo skurdžiai ir neambicingai. Kai vietoj naujos ir patrauklios šalies vizijos pateikiami siūlymai laiku mokėti pašalpas ir kompensacijas. Išties, kas gali grąžinti tikėjimą valstybės ateitimi? Gal tiesiog mažesnė korupcija, didesnės pajamos sąžiningai dirbantiems ir dirbusiems, lygumas prieš įstatymus?

Nors tarp visų vadinamųjų 13 ES naujokių Lietuvos bendrasis vidaus produktas yra apie vidurį, tačiau emigracijos srautais pirmaujame. Gal todėl, kad augančio BVP nejaučia didžioji dalis šalies gyventojų: pagal atlyginimų ar pensijų dydį lenkiame tik bulgarus ir rumunus. Tuo pačiu, Europos Komisija nuosekliai perspėja apie per didelį darbo jėgos apmokestinimą, didelį šešėlinės ekonomikos mastą, ar net 37 proc. nesurenkamą pridėtinės vertės mokestį. Akivaizdu, kad Lietuvoje vieni sąžiningai stengiasi išgyventi iš putpelės kiaušinio dydžio pensijų, o kiti randa landų nemokėdami mokesčių tvarkyti reikalus šešėlyje. Todėl norint esminio posūkio Lietuvos vystymosi vektoriuje, būtina keisti situaciją, kai „vogti apsimoka“.

Vyriausybės vaidmuo yra labai svarbus

Pastaroji Vyriausybė nesužibėjo efektyviu strategijų kūrimu ar įgyvendinimu, ko gero pagrindinis jos darbas - nuoseklus minimalios algos didinimas. Tačiau naujų esminių žingsnių, skatinant žmones gerai jaustis Lietuvoje ir čia kurti savo ateitį, nesulaukta. 

Analizuojant reikalingas pokyčių kryptis, tenka atsiversti Europos Komisijos rekomendacijas Lietuvai, kur kalbama apie investicijas į žmogiškąjį kapitalą. Valstybės pareiga sudaryti visas sąlygas ir paskatas dirbti, efektyvinant švietimo sistemą ir vykdant užimtumą skatinančią socialinę politiką. Jei neturi oriai apmokamo darbo, jeigu valstybė suteikia profesiją, kuri nereikalinga rinkoje, tai emigracija nesustos. Tuo pačiu, kol žmogui labiau apsimokės sėdėti namie ir gauti pašalpą nejudinant nei piršto, tol dirbantieji mokės didesnius mokesčius ir koneveiks sistemą.  

Todėl reikia didinti atlyginimus iš esmės mažinant darbo jėgos apmokestinimą, drauge realiomis įmokomis pagrindžiant socialinio draudimo išmokas. Tokiu būdu augs motyvacija dirbti legaliai. Nes šiandieninė „Sodros“ pensijų sistema labiau primena nuo tavo įdėto darbo nepriklausantį pašalpų mokėjimą, nei realias draudimines išmokas.

Kitas svarbus aspektas siekiant visuotinės ekonominės gerovės – sukurti palankias sąlygas kurtis verslui Lietuvoje. Į tai įeina aktyvus investicijų pritraukimas, biurokratinės naštos mažinimas, verslumo skatinimas. Jei bus investicijos, kuriančios darbo vietas, tada sumažės išvykstančiųjų srautas. Jeigu perspektyvių darbo vietų nebus, tai emigracijos traukinio niekaip nesustabdysi.

Galimybės mūsų rankose

Todėl emigracijos priežasčių nereikia ieškoti tik išorėje. Sudarę reikiamas prielaidas, galime šalies vystymosi vektorių nukreipti tinkamu kampu. Jei sugebėsime sukurti aplinką, kurioje vidutinis darbo užmokestis stabiliai ir sparčiai augs, korupcija taps netoleruojamu reiškiniu, biurokratija sumažės ir bus sudarytos sąlygos vystytis verslui, tuomet žmonės pamatys atsiveriančias galimybes ir kurs savo ateitį Lietuvoje. 

Komentarų nėra:

AUGANČIOS DALIJIMOSI EKONOMIKOS POVEIKIS ŠALIES ŪKIUI IR DARBO RINKAI

Konferencija AUGANČIOS DALIJIMOSI EKONOMIKOS POVEIKIS ŠALIES ŪKIUI IR DARBO RINKAI 2018 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos Seim...