2016 m. balandžio 11 d., pirmadienis

Gintarė Skaistė. Pensija – ne pašalpa, o viso gyvenimo uždarbis

dr. Gintarė Skaistė
Pastaruoju metu girdimi streikuojančių mokytojų, mažu atlyginimu besiskundžiančių medikų balsai užgožė nuolat skurde gyvenančių pensininkų raginimus didinti jų pajamas. Politinėje darbotvarkėje tai tapo antraeile problema, juk pensininkai neemigruos. Tuo tarpu jaunimui reikia kažką pasiūlyti, kad pasirinktų gyventi Lietuvoje. 

Valdančioji koalicija vyresnius piliečius tarsi pamiršo. Senatvės pensiją gaunančių asmenų (65 m. ir  vyresnių) skurdo ir socialinės atskirties lygis siekia 32 proc. ir yra beveik dvigubai didesnis už ES vidurkį. Vidutinės pensijos dydis per pastaruosius trejus metus kilo vos 12 eurų, šiandien siekdamas varganus 247 Eur/mėn. 

Seime pristatytame socialinio modelio projekte išdidžiai kalbama apie pensijų indeksavimą, kuomet šių augimas ateityje priklausytų nuo ekonomikos būklės, o ne nuo politikų malonės. Tačiau kur, mielieji, jūs buvote trejus metus? Ekonomika augo, vidutinis atlyginimas didėjo, tačiau pensijų dydis kilo triskart lėčiau nei pašalpos ar atlyginimai, nuo kurių mokamas socialinis draudimas.

Čia jau šios Vyriausybės prioritetų problema - ar mūsų valstybėje pašalpų gavėjai yra labiau remiami, nei savo per gyvenimą jau atidirbę vyresnio amžiaus piliečiai? Tai elementarus pagarbos vyresniam amžiui ir darbštumui klausimas.

Šioje vietoje beveik girdžiu nervingus balsus, kad padidinti pensijas buvo neįmanoma, nes reikėjo grąžinti A.Kubiliaus nusavintas pensijas, atstatyti konservatorių nustekentą kariuomenę, padidinti mokytojams algas ir dar ką nors. Tik pamirštamos kelios detalės. Net kriziniais metais vidutinė pensija sudarė 48-49 proc. nuo gryno vidutinio darbo užmokesčio (VDU). Šiandien, kylant ekonomikai, vidutinė pensija sudaro vos 43 proc. VDU, nors vienintelis pensijų šaltinis ir objektyvus didinimo/mažinimo kriterijus yra surenkamų mokesčių nuo darbo užmokesčio lygis.

Žvelgiant į pačią pensijų mokėjimo sistemą Lietuvoje, matosi akivaizdžios ydos. Lietuva yra antra šalis ES pagal mažiausią BVP dalį, skiriamą pensijoms mokėti. Tad siekdama įvykdyti politikų nustatytas prievoles, „Sodra“ turi auginti skolų kuprą, jų aptarnavimo kaštus perkeldama ant pensininkų pečių. Akivaizdu, kad subalansuoti šios sistemos biudžetą dabartinėmis sąlygomis yra neįmanoma. Tačiau net ir šiandien niekas nekalba apie sisteminę pensijų mokėjimo pertvarką, kuri užtikrintų orią senatvę garantuojančias pajamas.

„Sodros“ skola pasiekė 3,7 mlrd. eurų. Tai daugiau nei metinės „Sodros“ pajamos ir tokios skolos ji niekada nepajėgs grąžinti. Taip suformuojama amžina nepritekliaus būsena, kuomet ekonomikos augimu grindžiamas prašymas didinti pensijas sutinkamas su pašaipa. Taip iškreipiamas pats pensijos, kaip draudiminės išmokos, supratimas. Senatvės pensija tampa pašalpa, o ne sunkiu viso gyvenimo darbu užtarnautu gėriu.

Galbūt manytume, kad „Sodros“ skola ne mūsų rūpestis, bet vien palūkanos ir skolų aptarnavimas per 2015 metus „suvalgė“ 150 mln. eurų. Visi šie pinigai vietoje to, kad pasiektų pensijų gavėjus, nuteka į finansų institucijas. 

Akivaizdu, kad skolų aptarnavimas, pašalpos ir darbo rinkos politikos priemonės sumestos į vieną krūvą „Sodroje“ duoda keistoką rezultatą. Nors darbo pajamos Lietuvoje yra apmokestinamos ženkliausiai regione (LT – 40 proc, LV – 34 proc., EE – 33 proc.), tačiau pensijas turime mažiausias (LT – 247 Eur, LV – 273 Eur, EE – 348 Eur).



Pensijų sistemos reformos poreikį lemia augantis sąlyginis pensininkų skaičius ir mažėjanti dirbančiųjų dalis. Šioje srityje Lietuvos perspektyvos laikomos prasčiausiomis. Europos profesinio mokymo plėtros centro (CEDEFOP) atlikto tyrimo duomenimis, mūsų šalyje darbo jėga per ateinantį dešimtmetį sumažės beveik 20 proc., labiausiai visoje ES. 

Tam turi įtakos ne tik mažėjantis gimstamumas, bet ir auganti emigracija. Iš dalies, tai uždaras ratas. Nuolatinis pensininkų nuvertinimas, pensijų augimo nelaikymas prioritetu, skiepija mūsų visuomenėje nepagarbą vyresniesiems. Todėl ir vidutinio amžiaus žmonės ima suvokti, kad po 10-20 metų jie taip pat bus negerbiami, gaunantys pašalpą vietoj uždirbtos pensijos. Ir tai juos verčia galvoti apie radikalius pokyčius, visų pirma – emigraciją. 

Suvokimas, kad dabartinė pensijų sistema yra supuvus, o dėl naujo modelio vis neapsisprendžiama, sukelia nežinią darbingo amžiaus žmonėms dėl savo ateities ir nepasitikėjimą savo valstybe. Nes jie supranta, kad tapus pensininkais, su jais bus lygiai taip pat nepagarbiai elgiamasi.

Apskritai, ES šalys plačiai analizuoja galimybes pereiti nuo vyraujančio perskirstymo, prie sąlyginai apibrėžtų įmokų pensijų modelio. Tai yra sistema, kuomet virtualiose asmeninėse sąskaitose kaupiamos lėšos su sąlygine palūkanų norma, susieta su visos sistemos grąža. Kuo ilgiau dirbi ir kuo daugiau uždirbi, tuo didesnė bus tavo gaunama pensija. Tai skatina žmones likti darbo rinkoje kuo ilgiau. 

Tokia sistema yra skaidresnė, teisingesnė, sunkiau manipuliuojama politikų, taip pat lengviau reaguoja į demografinius ar ekonominius pokyčius. Šį kelią jau pasirinko Švedija, Italija, Lenkija, Latvija, modifikuota sistema taip pat taikoma Vokietijoje. Daugumoje šių šalių pensijų sistemos tvarumas vertinamas geriau nei Lietuvoje. 

Komentarų nėra:

Dalijimosi ekonomika: daugiau iššūkių ar galimybių?

Diskutuojant su europiniu lygmeniu dirbančiais politikais, jie nuolat kelia klausimus susijusius su dalijimosi ekonomikos plėtra, itin d...