Visiška pajamų lygybė yra neįmanoma. Sveikas nelygybės lygis skatina asmeninį tobulėjimą, verslumą. Tačiau pernelyg didelė nelygybė mažina bendrąją paklausą, kenkia ekonomikos augimui ir atima iš žmonių viltį.
Pajamų nelygybę apibūdinantis GINI koeficientas 2017 m. Lietuvoje siekė 37,6. Tai antras blogiausias rezultatas Europoje. Visos ES vidurkis yra 30,7. Nors ir buvo atkreiptas dėmesys į prastus rodiklius, visgi pastaraisiais metais Lietuvos situacijos tendencijos nekito. Akivaizdu, kad norėdami apsukti tendencijas ir judėti link didesnės sanglaudos, kokia yra kitose ES šalyse, turime atidžiai išanalizuoti visas priežastis ir prielaidas atvedusias jau prie kritinės situacijos.
Tyrimai rodo, kad šalyse, kuriose yra didelė pajamų nelygybė, yra mažesnis pajamų mobilumas tarp atskirų kartų. Tai reiškia, kad mažai uždirbančių tėvų vaikai yra irgi linkę uždirbti sąlyginai nedaug. Pasiturintys tėvai natūraliai gali skirti didesnes lėšas savo vaikų išsilavinimui, mokymosi sąlygų užtikrinimui, būreliams ir pan. Dėl šių priežasčių neturtingų šeimų vaikai iš anksto turi blogesnes startines pozicijas gyvenime. Todėl valstybės pareiga yra neleisti susiformuoti tokiam skurdo ratui ir užtikrinti, kad viešosios paslaugos būtų vienodai kokybiškos ir prieinamos visiems gyventojams.
Ir nors dauguma politikų, kalbėdami apie nelygybę ir skurdą, pabrėžia mokestinės sistemos netobulumus, norint problemą spręsti iš esmės, reikia skirti dėmesį ne tik trumpojo laikotarpio priemonėms, bet ir nelygybės prevencijai. Daugelis tyrimų rodo, kad nepasiturinčių tėvų vaikai dažnai taip pat yra linkę gauti mažesnes pajamas užaugę. Todėl Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) atliko analizę nelygybės ir pajamų mobilumo tarp kartų įvertinimui. Jų duomenys rodo, kad vaikui iš vargingos šeimos prireiktų 5 kartų arba 150 metų, kad pasiektų vidutinį EBPO šalių gyventojų pajamų lygį.
Todėl siekiant užtikrinti didesnę galimybių lygybę ilguoju laikotarpiu ir padidinti socialinį mobilumą tarp kartų, EBPO siūlo skirti dėmesį politikos sritims, kurios suteiktų vaikams lygias galimybes ir padėtų sušvelninti netikėtų gyvenimo situacijų pasekmes. Tokios politikos sritys apimtų: viešas investicijas į vaikų priežiūrą ir dėmesį mokyklos nelankymo prevencijai; šeimos politiką, padedančią derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus; progresyvią išmokų ir įmokų sistemą, ribojančią nelygybę; tinkamą apsaugą nedarbo, skyrybų ar vaiko gimimo atvejais netekus pajamų šaltinio; socialinio draudimo sistemos pritaikymą naujoms darbo formoms; piniginės paramos derinimą su efektyviomis aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis.
EBPO analitikų teigimu, būtent investicijos į žmogiškąjį kapitalą ir švietimo paslaugų prieinamumą padėtų ne tik užtikrinti lygesnes galimybes, bet būtų naudingos ir ekonomikos augimui.
Tačiau šiandien Lietuvoje gyventojams teikiamų švietimo paslaugų prieinamumas yra dažnai nepakankamas arba ganėtinai netolygus atsižvelgiant į skirtingus regionus ar savivaldybes. O paslaugų kokybė dažnai taip pat priklauso nuo urbanizacijos lygio.
Ikimokyklinis ugdymas. Tyrimais įrodyta, kad iš visų švietimo pakopų didžiausią ekonominę grąžą duoda investicijos į ankstyvąjį ugdymą nuo gimimo iki 5 metų. Kokybiškas ankstyvasis ugdymas, ypač nepalankioje aplinkoje gyvenančių vaikų, lemia jų geresnius pasiekimus, padeda susikurti sėkmingesnę karjerą, augina ekonomiką, sumažina socialines išlaidas.
Nors Lietuva remiantis „Europa 2020“ strategija yra įsipareigojusi, kad iki 2020 m. ne mažiau kaip 95 proc. vaikų nuo 4 metų amžiaus iki privalomo pradinio ugdymo pradžios lankys darželius, bet kol kas šis rodiklis tesiekia 88 proc. Iš mažesnių vaikų (iki 6-ių metų) darželius lanko vos 56 proc., nors poreikis yra tikrai didesnis. Didžiuosiuose miestuose šioje amžiaus grupėje darželius lankančiųjų dalis sudaro 66 proc., tuo tarpu kitose savivaldybėse tik 48 proc. Atskirose savivaldybėse situacija dar sudėtingesnė, ten darželiuose vietą gauna vos 14 proc. vaikų. Tokia situacija reikalauja imtis neatidėliotinų priemonių, kad visiems norintiems dalyvauti ikimokyklinio ugdymo procese būtų užtikrinta galimybė lankyti darželį.
Valstybės kontrolei atlikus auditą paaiškėjo, kad 9 savivaldybėse iš 60-ies trūko vietų darželiuose, o 30-yje trūko vietų tėvų pasirinktose įstaigose, nors buvo laisvų vietų kitose, labiau nutolusiose. Ikimokyklinio ugdymo prieinamumą galėtų skatinti atokiau gyvenančių vaikų vežiojimas, tačiau iki šiol toks įpareigojimas savivaldybėms priskirtas tik kalbant apie mokyklas lankančius vaikus.
Sprendžiant ikimokyklinio ugdymo paslaugų prieinamumą svarbu skiriamą finansavimą susieti ne tik su ateinančiu vaiku, bet ir su nustatytais siektinais rodikliais. Taip būtų skatinamas savivaldybių noras užtikrinti didesnį prieinamumą ir paslaugų kokybę, būtų skatinamas bendradarbiavimas tarp atskirų savivaldybių teikiant šias paslaugas. Kaimiškose teritorijose ikimokyklinio amžiaus vaikams tikslinga organizuoti pavežėjimą iki darželio, tokiu būdu optimaliau formuojant darželių grupes nutolusioms teritorijoms aptarnauti.
Analizuojant labiausiai pagalbos reikalingas vaikų grupes, svarbu užtikrinti ikimokyklinio ugdymo paslaugų prieinamumą būtent socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams. Deja, nors priimti teisės aktai nustato, kad visiems nepalankiose sąlygose gyvenantiems vaikams ikimokyklinis ugdymas yra privalomas, tačiau patikrinus paaiškėjo, jog darželius lanko vos 64 proc. iš jų. Atskirose savivaldybėse šis rodiklis labai skiriasi: vienose darželius lanko net 97 proc., kitose vos 41 proc. jų.
Mokslininkai įrodė, kad ikimokyklinio ugdymo metu įgyti įgūdžiai itin padeda siekti geresnių pasiekimų mokykloje. Ikimokyklinio ugdymo metu sukauptų įgūdžių nulemtas mokymosi atotrūkis neišnyksta ir tolimesnių mokymosi metų laikotarpiu. Todėl socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams ikimokyklinis ugdymas yra ypatingai reikalingas: nedalyvaudami jame jie praranda geresnių pasiekimų galimybę ateityje, didėja rizika, kad jie bus priklausomi nuo socialinių išmokų ir liks atskirtyje.
Todėl svarbu užtikrinti priimtų įstatymų įgyvendinimą, numatant savivaldybėms sankcijas už nevykdymą ir papildomas paskatas, užtikrinant tokių vaikų atvykimą į ikimokyklinio ugdymo įstaigas.
Bendrasis ugdymas. Stebint bendrojo ugdymo mokyklose besimokančių vaikų rezultatus, matome didelius ir vis didėjančius skirtumus. Egzistuoja geros ir labai stiprios mokyklos, tačiau didelė dalis nebegali užtikrinti tinkamo išsilavinimo. Didesnioji dalis šių mokyklų yra mažosios kaimų ar miestelių mokyklos, kuriose dažnai skirtingų klasių vaikai mokosi viename kabinete. Tokios mokyklos nepajėgios užtikrinti gerų mokymosi rezultatų, tačiau savivaldybės stokodamos politinės valios neskuba jų pertvarkyti, o ministerija neturi galių paveikti savivaldybių planų dėl tinklo pertvarkos.
Lietuvos mokinių pasiekimų skirtumai vieni didžiausių iš 72 EBPO PISA tyrimo šalių. Esame 55 vietoje, stipriai nutolę nuo EBPO vidurkio. 1/4 Lietuvos mokinių nepasiekia bazinio lygmens matematinio, gamtamokslio ugdymo, skaitymo gebėjimų srityse. Kaimo vaikams pavyti Vilniaus vidurkį prireiktų daugiau kaip 2 papildomų mokslo metų.
Nepalankiausio socialinio, ekonominio, kultūrinio konteksto (SEK) vaikai tepasiekia 438 taškus PISA gamtamokslio raštingumo tyrime, palankiausio konteksto – 520. Tačiau net ir vertinant nepalankias aplinkybes reikia atkreipti dėmesį, kad ne visos savivaldybės vienodai suvaldo šias rizikas. Nepaisant nepalankaus SEK atskiros savivaldybės demonstruoja geresnius mokinių pasiekimus nei kitos.
Bendrojo ugdymo kokybė yra daugelio pastarojo meto debatų objektas. Pagrindinės siūlomos priemonės – tinklo optimizavimas stiprinant didesnes mokyklas, efektyvesnis pavežėjimo organizavimas, visos dienos mokyklos koncepcijos įgyvendinimas, ugdymo turinio atnaujinimas, mokyklų geresnis aprūpinimas laboratorine įranga ir priemonėmis. Esant per mažam tinklo optimizavimo palaikymui savivaldoje būtina nustatyti siektinus rodiklius ir sukurti paskatas reikalingiems pokyčiams įgyvendinti.
EBPO tyrimuose akcentuojamas ne tik formaliojo švietimo, bet ir popamokinės veiklos bei neformaliojo švietimo įtaka vaikų startinėms galimybėms. Juk turtingesnių tėvų vaikai dažnai lanko brangius būrelius, korepetitorius, kurie padeda pasiekti aukštesnių rezultatų tiek moksle, tiek socialinėje veikloje. Valstybės kontrolė 2017 m. atlikdama auditą nustatė, kad 34 proc. mokyklinio amžiaus vaikų, naudojasi korepetitorių paslaugomis. Deja, vargingų šeimų vaikams tokios galimybės yra neprieinamos. Tai lemia tolimesnius gyvenimo pasiekimus ir skurdo persidavimą kitoms šeimos kartoms. Akivaizdu, kad būtina mažinti poreikį korepetitorių paslaugoms teikiant kokybiškas ugdymo paslaugas visose šalies mokyklose.
Vaikų dienos centrai. Tyrimo duomenimis, 73 proc. vaikų dienos centrų paslaugomis besinaudojančių asmenų gyvena žemiau skurdo ribos. Būtent vaikų dienos centruose sudėtingose sąlygose gyvenančių šeimų vaikai gali saugiai ir ramiai paruošti pamokas, lavinti kitus socialinius įgūdžius. Lietuvoje apie 35 proc. visų socialinės rizikos šeimose gyvenančių vaikų lanko tokius dienos centrus, tačiau atskirose savivaldybėse prieinamumas prie šių paslaugų yra labai nevienodas. Kai kur dienos centrus lanko vos 3–4 proc. nepalankiose sąlygose augančių vaikų.
Siekiant pagelbėti socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams, reikia stiprinti esamų vaikų dienos centrų veiklą ir plėsti jų tinklą, užtikrinant savalaikį ir nuoseklų finansavimą. Didinant teikiamų paslaugų efektyvumą ir kokybę, reikia sudaryti sąlygas vaikų dienos centrams gauti aktualią metodinę pagalbą ir konsultavimą vaikų ugdymo raidos klausimais.
Mokymasis visą gyvenimą. Šiandien technologiniai pokyčiai sparčiai didina produktyvumą ir automatizuoja darbą, todėl nekvalifikuotas darbas tampa vis mažiau reikalingas. Siekiant darbo rinkoje rasti vietą iš jos iškrentantiems žmonėms, kvalifikacijos ir gebėjimų lygio didinimas tampa kritiniu veiksniu. Tik kokybiško vidurinio išsilavinimo ir profesinio mokymo užtikrinimas, aukštojo mokslo pertvarka, efektyvi ir plataus masto perkvalifikavimo programa gali suteikti galimybę didesnei daliai jų keisti profesiją ir kurti paklausesnes prekes ar paslaugas, gaunant už tai natūraliai didesnį atlygį.
Europos profesinio mokymo plėtros centras (CEDEFOP) 2018 metais sudarė prognozę ES šalims, kokių įgūdžių darbuotojų reikės ateityje. Jų numatomoje perspektyvoje iki 2030 metų 9 iš 10 darbo pasiūlymų bus skirti aukšto arba vidutinio lygmens įgūdžių lygio darbuotojams. Jų nuomone, Lietuvoje galimybės įsidarbinti žemos kvalifikacijos darbuotojams bus labai menkos. Akivaizdu, kad norint išlikti konkurencingu darbo rinkoje, savo gebėjimus bei žinias būtina pritaikyti ne vakardienos ar šiandienos, o jau net rytojaus poreikiams.
Taip pat, CEDEFOP prognozuoja, kad dėl visuomenės senėjimo sumažės darbo jėgos pasiūla amžiaus grupėje iki 64 metų. Todėl prognozuojama, kad iki 2030 metų vyresnių nei 64 metų darbuotojų pasiūla išaugs 2,7 proc. Atsižvelgiant į tai, svarbu investuoti į vyresnio amžiaus darbuotojų gebėjimus ir įgūdžius.
Deja, suaugusiųjų mokymasis Lietuvoje nedidėja ir jo lygis išlieka mažas (6,6 proc.), palyginti su ES vidurkiu (11,1 proc.), o Lietuvos darbdavių teigimu, sunku rasti būtinų arba tinkamų įgūdžių turinčių kandidatų į darbo vietas. Prie to prisideda ir menkas informavimas. Suaugusiųjų, teigiančių, kad gavo kokios nors informacijos apie mokymosi galimybes, 2016 m. Lietuvoje buvo mažiau nei 10 proc., kai ES vidurkis – 24 proc.
Taip pat, atkreiptinas dėmesys, kad valstybinės finansinės paskatos ar dotacijos daugiausia skirtos vidutinėms ir didžiosioms įmonėms, tačiau nėra skatinamas asmeninis tobulėjimas. Tarp mokslais visiškai nesidominčių suaugusiųjų – ne tik vyresni nei 55 metų žmonės ir bedarbiai, bet ir žemo išsilavinimo, žemos kvalifikacijos darbininkai. Neturėdami galimybės tobulėti, jie patenka į žemo išsilavinimo spąstus (angl. low-skills trap). Ištrūkti iš jų be pagalbos beveik neįmanoma, nes tokie žmonės dažnai neturi nei pinigų, nei laiko, nei motyvacijos mokytis.
Todėl siekiant įtraukti į mokymąsi visą gyvenimą tuos, kuriems to reikia labiausiai, reikia sukurti suaugusiųjų švietimo sistemą, kuri visų pirma būtų skirta žemos arba vidutinės kvalifikacijos suaugusiesiems ir mažosioms įmonėms. Tam reikia dėmesį skirti asmeniniam įsitraukimui, domėjimuisi mokymosi galimybėmis, didinti informacijos prieinamumą, informavimą pritaikyti atskiroms socialinėms grupėms, o kartu didinti pačių mokymosi ir tobulėjimo galimybių įvairovę ir kokybę.
Komentarai