Ar žinojote, kad Rusijoje planuojama nuo kitų metų pradžios įvesti maisto korteles nepasiturintiems gyventojams, kuriomis bus galima atsiskaityti už rusiškos kilmės maisto produktus? Į šią kortelę žmogui įnešus tam tikrą sumą pinigų, valdžia skirs nuo 30 iki 50 proc. priedą, kuris sudarys iki 11 eurų per mėnesį. Taip Rusijos valdžia tikisi ne tik sumažinti maisto pirkimo naštą vargingiau gyvenantiems, tačiau ir paskatinti vietos žemės ūkio produktų gamintojus. Ar jums tai nieko neprimena?
Prieš kelias dienas Saulius Skvernelis pasidalino gerąja naujiena apie planuojamus įvesti vaučerius maistui. Pagrindiniai tikslai: mažinti maisto kainas bei skatinti smulkų ir vidutinį verslą. Nusipirkus vaučerį, valstybė skirtų apie 20-30 proc. vertės priedą, todėl ūkininkų tiekiamas prekes galėtumei įsigyti už mažesnę sumą pinigų. Patarėjų nuomone, parama galėtų sudaryti apie 10-15 eurų per mėnesį.
Taip ir norisi pažaisti žaidimą – surask 10 skirtumų tarp rusiškų maisto kortelių ir Skvernelio vaučerių. Bet turbūt tų skirtumų tiek neatsirastų.
Žinoma, pasaulyje maisto vaučeriai arba kuponai egzistuoja jau seniai ir nėra joks naujas išmislas. Visgi, daugelio ekonomistų jie jau vadinami atgyvenusia ar net praėjusio šimtmečio priemone.
Pasaulinėje praktikoje, paprastai, įvedant maisto kuponus siekiama vieno iš 3 tikslų:
1. Paremti skurstančius asmenis, skiriant jiems nemokamus kuponus maistui įsigyti už tam tikrą sumą mėnesiui. Pavyzdžiui, JAV veikia Food stamps programa, kur kas aštuntas amerikietis kas mėnesį gauna į kortelę apie 115 dolerių, už kuriuos gali įsigyti maisto.
2. Padalinti ribotus maisto išteklius, kad visi turėtų vienodą prieinamumą. Panašus modelis deficitinėms prekėms galiojo Sovietų Sąjungoje 1988-1991 metais, kuomet būdavo dalinami talonai žirneliams ar majonezui. Tokiu atveju pirkėjas turėdavo teisę susimokėti tik už tokį kiekį prekių, kuris nurodytas talone.
3. Paskatinti maitintis sveikai, suteikiant jautrioms visuomenės grupėms (nėščioms moterims ir mažus vaikus auginančioms šeimoms bei senjorams) nemokamus kuponus sveikiems produktams įsigyti: vaisiams, daržovėms, maisto papildams, vitaminams ir pan. Pavyzdžiui, Healthy start programa Jungtinėje Karalystėje.
Tuo tarpu Sauliaus Skvernelio bandymas nušauti du zuikius vienu metu atrodo keistokai. Jeigu ši paramos priemonė bus skirta tik nepasiturintiems, tai ar ne paprasčiau skirti tiesiog didesnes socialines išmokas, už kurias žmonės patys nusipirks ko jiems reikia? Na, o jei parama nukreipta į smulkų ir vidutinį verslą, kodėl neskatinami tie pirkėjai, kurie turi didesnę perkamąją galią ir gali nupirkti daugiau ūkininkų produktų?
Apskritai, iškelta maisto vaučerių programos idėja ir jos galimas įgyvendinimo modelis turi kelis esminius trūkumus:
1. Ribojimas kur galima pirkti maisto produktus. Tokiu atveju pagyvenęs žmogus dažnai nesinaudos vaučeriu nes kelių kilometrų spinduliu tokios ūkininkų parduotuvės paprasčiausiai nebus. Analizuojant maisto kuponų panaudojimą JAV, kur tokio ribojimo nėra, matome kad didelėse parduotuvėse yra išleidžiama daugiau nei 82 proc. teikiamos paramos. Tuo tarpu ūkininkų turgeliuose perkama vos už 0,1 proc. kuponų vertės.
2. Programos įgyvendinimo kaštai. Skaičiuojant matematiškai svarbu žinoti kas galės vaučerius įsigyti, todėl atkreiptinas dėmesys į Premjero nuomonę, kad pagrindinė gavėjų grupė galėtų būti senjorai. Tad, jei skaičiuotume jog vaučerius įsigys visi Lietuvos pensininkai, programos kaštai būtų nuo 80 iki 120 mln. eurų per metus.
3. Administravimo kaštai. Premjeras kalba, kad visa programa galėtų būti skaitmenizuota ir papildomų mokesčių inspektorių neprireiks. Tačiau JAV pavyzdys rodo, kad maisto kuponų paramos administravimui išleidžiama apie 7 proc. visos paramos vertės. Tad, Lietuvoje šios programos administravimas galėtų kainuoti nuo 5,6 iki 8,4 mln. eurų per metus.
4. Biurokratinė našta. Ne tik JAV, bet ir Rusijoje, visi maisto vaučeriai bus tik elektroniniai. Tuo tarpu Premjero patarėjas Skirmantas Malinauskas kalba apie pašte parduodamus popierinius kuponus, kuriuos ūkininkas galės nuskanuoti. Įvertinant tai, kad ūkininkų turgelyje skanerių paprasčiausiai nėra, sunku įsivaizduoti kas norėtų imtis prekybos už kuponus.
Įvertinant visus šiuos aspektus, sunku suprasti kodėl pasirinktas toks sudėtingas ir dviprasmiškas kelias, kai siekiant dviejų tikslų gresia nepasiekti nei vieno. Akivaizdu, jei nori didinti žmonių gerovę, gyventojų pajamos turi augti greičiau nei kainos. Todėl vietoj bandymo pūsti prieš infliacijos vėją, Vyriausybei reikėtų koncentruotis į žmonių pajamų didinimą. Užtikrinant senatvės pensijų ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų augimą, kuris atitiktų ekonomikos augimo tempus.
Komentarai