Pastaraisiais metais iki rekordinių aukštumų išaugusi pajamų nelygybė Lietuvoje verčia ieškoti giluminių šio reiškinio priežasčių ir galimų receptų pokyčiams. 2016 metais penktadalio mažiausias ir penktadalio didžiausias pajamas gaunančių asmenų atlygis skyrėsi net 7 kartus. Pagal šį rodiklį Europos Sąjungoje mus „lenkia“ tik Rumunija ir Bulgarija.
Akivaizdu, kad privalome ieškoti kaip užtikrinti teisingesnę gerovės sklaidą. Iš esmės egzistuoja kelios sritys, kuriose pokyčiai užtikrina ilgalaikį arba bent trumpalaikį tolygesnį pajamų pasiskirstymą visuomenėje: tai švietimas, investicijos, mažesnė korupcija bei šešėlis. Vieną iš esminių vaidmenų atlieka ir mokesčių sistema, kuri turėtų mažinti neteisingą turtėjimą ir neteisingą skurdą. Tačiau mokslininkams atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad Lietuvos mokesčių ir išmokų sistema pajamų nelygybės beveik nemažina. Todėl bet kokios mokesčių sistemos pertvarkos tikslas turėtų būti teisingesnis pajamų pasiskirstymas.
Politikai kalba, jog Lietuvoje valstybės perskirstoma bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis yra per maža norint užtikrinti kokybišką viešųjų paslaugų finansavimą. Ir siūlo apsispręsti: arba daugiau mokėti mokesčių, arba gauti mažiau nemokamų paslaugų: švietimo, sveikatos ir kt. Ar tai tiesa?
Prieš skubant pasirinkti vieną iš dviejų išeičių, reikėtų įvertinti ar už mūsų sumokamus mokesčius gauname bent jau sąlyginai tos pačios vertės valstybės paslaugas. Juk nuėję į parduotuvę paprastai apžiūrime prekių kainas ir sprendžiame, ką įsigyti apsimoka. Tačiau mokėdami mokesčius valstybei didelio pasirinkimo neturime. Visgi, liaudiškai tariant, norisi žinoti, ar sumokėtais mokesčiais pirkdami valstybės paslaugas nepermokame?
Palyginkime mokesčių nuo darbo vietos (proc.) ir valstybės išlaidų (proc. nuo BVP) santykį Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Gauti skaičiai rodo sąlyginę viešųjų paslaugų „kainą“ pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui. Ir čia matome, kad eiliniam darbuotojui Lietuvoje šios paslaugos yra bene brangiausios visoje Europos Sąjungoje. Šiek tiek blogesnį santykį turi tik broliai latviai. Tuo tarpu statistinė analizė įrodo egzistuojant tiesioginį ryšį tarp šio rodiklio ir pajamų nelygybės.
Akivaizdu, kad šiandien per didelė našta yra užkrauta ant dirbančiųjų pečių. Tą pastebi ir Europos Komisija, savo ataskaitoje rekomenduojanti mažinti žemą darbo užmokestį gaunančių asmenų apmokestinimą ir didinti turto mokesčius. Pastaruoju metu Lietuvoje einama teisingu keliu, ženkliai didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį. Atsižvelgiant į ekspertų rekomendacijas, planuojama jį prilyginti ir minimaliai algai. Visgi šis pasikeitimas liečia tik žmogaus sumokamą gyventojo pajamų mokesčio sumą, tačiau nesuteikia paskatų verslui kurti naujas darbo vietas.
Norint pasislinkti valstybės paslaugų „kainoje“ link ES vidurkio, reikėtų išanalizuoti ten esančių valstybių sąlygas. Pvz., mūsų kaimynė Lenkija, pasak Eurostat duomenų, turi mažesnį darbo vietos apmokestinimą, tačiau surenka dvigubai daugiau pajamų iš kapitalo mokesčių. Mano nuomone, tokios krypties apmokestinimo pokyčiai būtų prasmingi kovojant su augančia pajamų nelygybe ir mažintų neteisingą skurdą Lietuvoje.
Tuo tarpu dabar Vyriausybės pristatytos mokesčių reformos gairės labiau panašios į kosmetinį pastumdymą: suteikia vaiko pinigus, bet atima papildomą NPD; įveda Sodros įmokų „lubas“, tačiau pusę etato dirbantys turės mokėti mokesčius kaip dirbantys pilnai ir panašiai. Akivaizdu, kad siūlomose pertvarkose jokios kalbos apie kitus ženklius mokestinių pajamų šaltinius ar rimtesnį dirbančio žmogaus apmokestinimo mažinimą iš esmės nėra. Vargu ar tokių „reformų“ iš naujos valdžios tikėjosi Lietuvos žmonės.
Komentarai