Jau vaikų darželyje sakoma „bijok ne peilio, bijok šakutės, vienas dūris – keturios skylutės“. Atrodo mūsų Krašto apsaugos ministerija bei jos vadovas šio posakio pro ausis nepraleido ir sėkmingai vienu dūriu nušlavė sunkiai augintą visuomenės pasitikėjimą kariuomene bei poreikiu skirti deramą finansavimą šalies gynybai.
Nors pastaruoju metu viešųjų pirkimų skandalai ministerijose tampa labiau kasdienybe nei šokiruojančia naujiena, šįkart samčių ir šakučių skandalas smogė į jautriausią vietą, paliesdamas tą valstybės valdymo sritį, kurioje visuomenės pasitikėjimas dabar kaip niekad būtinas.
Pastaraisiais metais krašto apsaugos sistema kruopščiai dirbdama nuosekliai didino visuomenės pasitikėjimą kariuomene. Jaučiant nepaliaujamai augančią grėsmę iš rytų, tūkstančiai jaunų žmonių savanoriškai ėjo tarnauti Tėvynei šauktinių gretose, dar keli tūkstančiai patriotiškai nusiteikusių piliečių skyrė savo lėšas ar 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio Lietuvos kariuomenei. Atlikti labai svarbūs ir savalaikiai sprendimai dėl pėstininkų kovos mašinų, haubicų, kitos ginkluotės pirkimo. Ir štai bac, lemtingas dūris auksine šakute.
Aplaidumas, neūkiškumas ar net galima sisteminė korupcija nebūtų taip nustebinusi kurioje nors kitoje valstybės valdymo srityje. Tačiau šįkart skandalas palietė tą valstybės valdymo sritį, kurioje nesenai buvo pasiektas nelengvas, pasitikėjimu grįstas visuomenės ir politikų susitarimas dėl būtino didesnio finansavimo. Deja, šiandien tas pasitikėjimas smarkiai susvyravo.
Apmaudu, bet toks valstybės lėšų grobstymo modelis jau pakankamai gerai žinomas. Kokia nors verslo įmonė, glaudžiais ilgalaikiais ryšiais susijusi su valstybės institucija, nuolat laiminti jos skelbiamus konkursus. Keli nesąžiningi valstybės tarnautojai, kurie rūpinasi ne kaip racionaliai panaudoti skiriamas lėšas, bet kaip priderinti pirkimo sąlygas vienai įmonei. Ir sistemą vainikuojantis neatsakingas, nekompetentingas politikas, gal net ir piktybiškai siekiantis valdomas lėšas panaudoti taip, kad ateityje sulauktų paramos savo rinkimų kampanijai. Su tokiu politinio verslo modeliu mes susiduriame ne pirmą kartą. Ekspertai skaičiuoja, kad maždaug penktadalis, arba 1 milijardas eurų, nuo visų viešųjų pirkimų kasmet Lietuvoje gali būti panaudojama neskaidriai.
Tokie naudos ieškantys politikai arba valstybės tarnautojai – “verslininkai” yra ne tik mūsų valstybinio sektoriaus rakštis. Tai ir mūsų ekonomikos stabdis. Kalbame ne tik apie neracionalų lėšų panaudojimą, perkant 8 kartus brangesnius samčius. Tokie išaiškėję atvejai griauna pasitikėjimą savo valstybe jos produktyviausios visuomenės dalies akyse – labiausiai tuo nusivilia jauni, darbingo amžiaus žmonės. Jie nemato savo ateities šalyje, kurioje klesti nomenklatūrinės valdžios lėšų įsisavinimo ir korupcijos metodai.
Kokios priemonės turėtų būti taikomos, kad ateityje išvengtume tokio "politinio verslininkavimo" atvejų? Visų pirma, turime pradėti nuo esminių atrankos principų taikymo aukštas pareigas norintiems užimti politikams. Kompetencija, ryžtingumas, sąžiningumas.
Aukštų pareigų negali užimti reikiama kompetencija nepasižymintis politikas, neišmanantis ir nesugebantis sukontroliuoti procesų valstybinėje institucijoje, negalintis įžvelgti kurie valstybės tarnautojai yra linkę atstovauti ne viešuosius, bet nesąžiningo verslo interesus. Tik ryžtingas politikas gali sustabdyt nesąžiningą viešąjį pirkimą ir ištaisyti klaidą su minimaliais nuostoliais, o ne sėdėti tyliai du metus paslėpus samčius kažkur sandėlyje. Ir, pagaliau, sąžiningumas yra tas pamatas, kuris neleidžia politikui įklimpti į ilgalaikius abejotinus ryšius su neskaidriai veikiančiomis verslo įmonėmis.
Svarbiausia, kad didesnis finansavimas Lietuvos krašto apsaugai ir toliau išlieka itin svarbus. Nors jaučiame bene didžiausią karinę grėsmę iš visų NATO valstybių, tačiau proporcinis finansavimas gynybai mūsuose mažiausias. Trūksta ginkluotės, trūksta net lėšų paprasčiausioms uniformoms. Šiandien jaučiame ir spaudimą iš šalių partnerių skirti adekvatų dėmesį gynybos finansams. Turime būti pasirengę savo šalies gynybai, kol konflikto atveju sulauksime sąjungininkų paramos. Tik taip atbaidysime galimus agresorius.
Tačiau po pastarųjų dienų naujienų apie 173,8 tūkst. eurų skirtų auksinėms šakutėms pirkti, krašto apsaugos finansavimo didinimas nebebus vienareikšmiškai pasitinkamas visuomenės. Ir kas prisiims atsakomybę, ministre Juozai Olekai?
Komentarai