Lietuva negali pasigirti dideliu darbo užmokesčiu. Tačiau siekiant gerovės augimo visiems gyventojams, vien tik minimalios mėnesinės algos (MMA) didinimo neužtenka - reikalinga nuosekli darbo užmokesčio didinimo politika visuose sektoriuose. Lygiagrečiai turi būti didinamos ir viešojo sektoriaus algos, nes tai taip pat skatina didinti darbuotojų atlyginimus privačiame sektoriuje.
Nors dažnai politikai linkę populistiškai kalbėti apie minimalios algos didinimą, jos dydis neturėtų priklausyti vien nuo subjektyvaus noro didinti MMA. Tarptautinė darbo organizacija nustatant minimalų atlygį akcentuoja MMA gavėjų poreikių užtikrinimą: orų gyvenimą, darbo motyvaciją ir kt. Tuo tarpu antroji argumentų kryptis akcentuoja darbdavių galėjimą mokėti atitinkamo dydžio MMA. Pateikiamos neigiamos minimalaus atlygio didinimo pasekmės: sumažėjęs užimtumas, ypač jaunų žmonių, didėjanti smulkių ir vidutinių įmonių bankrotų tikimybė, augantis neoficialus darbo apmokėjimas ir kt.
Vis tik svarbiausias mūsų ekonomikos ir žmonių gerbūvio augimo rodiklis lyginant su ES vidurkiais turėtų būti vidutinio darbo užmokesčio (VDU) augimas. Deja, šiandien žvelgiant į Lietuvos ekonominių pajėgumų ir mokamų atlyginimų santykį, matomas didesnis atotrūkis nei kitose šalyse.
Žemiausias valandos užmokestis 2014 metais ES užfiksuotas Bulgarijoje (15 % ES vidurkio), Rumunijoje (19 %), Lietuvoje (26 %) ir Latvijoje (27 %), o didžiausias – Danijoje (164 %), Belgijoje (159 %) ir Švedijoje (152 %). Kai tuo tarpu šių šalių skirtumai pagal bendrą vidaus produktą, tenkantį vienam gyventojui, yra žymiai mažesni: Bulgarijoje 45 % (lyginant su ES vidurkiu), Rumunijoje 54 %, Lietuvoje 74 %, Latvijoje 64 %, Danijoje 124 %, Belgijoje 119 %, Švedijoje 124 %. Taigi, atotrūkis tarp šalies ekonominių pajėgumų ir vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje yra pats didžiausias. Tai viena iš didelės emigracijos priežasčių.
Lietuvos mokslininkų atliktos tyrimų programos „Lietuvos ekonomikos ilgalaikio konkurencingumo iššūkiai“ ataskaitoje teigiama, kad minimalaus atlyginimo didinimas mūsų šalyje daro teigiamą poveikį kol yra žemesnis nei 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Viršijant šį santykį silpnėja teigiamas ir didėja neigiamas poveikis. Kai minimalaus ir vidutinio darbo užmokesčio santykis viršija 51 proc. daromas neigiamas poveikis užimtumui.
Todėl siekiant suderinti už minimalų atlygį sąžiningai dirbančiųjų teisėtus norus gauti orų gyvenimą garantuojančias pajamas ir darbdavių norus išlikti konkurencingais globalioje rinkoje, svarbu rasti tą aukso viduriuką, kuriame susikerta norai su galimybėmis.
Žvelgiant šiek tiek iš šono, akivaizdus atskirų partijų noras populistiškai žadėti didesnį minimalų atlyginimą. Kol kas didžiausią statymą atliko Darbo partija, siūlanti minimalų atlygį auginti iki 60 proc. vidutinio užmokesčio. #Sunku_nebuvo - juk visus politikų rinkiminių pažadų kaštus teks prisiimti verslui. Tačiau ilgesniuoju laikotarpiu tokių pažadų įgyvendinimas kerta per kišenę tiems patiems žemas pajamas gaunantiems žmonėms.
Pasekmės pasireiškia ne tik per sumažėjusį užimtumą, bet ir per augančias kainas. Mokslininkai įrodė, kad po minimalaus užmokesčio pakėlimo sumažėja užimtumas privačiame sektoriuje, taip pat išauga skaičius žmonių, dirbančių ne pilną darbo laiką. Tuo pačiu, plika akimi galima matyti po MMA padidinimo ženkliai išaugusias atskirų maisto prekių ir paslaugų kainas. Juk būtent žemės ūkio ir paslaugų sektoriuose dirba didžioji dalis žmonių, gaunančių minimalų atlyginimą.
Todėl priimant sprendimą didinti minimalų atlygį nereikia perlenkti lazdos. Šiandien Lietuvoje MMA didinamas greičiau nei darbo našumas. Tad tenka stebėti sudėtingas smulkaus ir vidutinio verslo pastangas skubiai prisitaikyti prie išaugusių darbo jėgos kaštų.
Gaila, bet šiandien žvelgiant į dabartinės kadencijos Vyriausybės veiklą, MMA didinimas atrodo vienintelis vaistas visoms ekonomikos ligoms. Minimalios mėnesinės algos didinimas be visos atlyginimo sistemos peržiūros sukūrė nemotyvuojančią darbui mažas algas gaunančių (kultūros, socialinių darbuotojų ir kt.) valdžios sektoriaus atlyginimų sistemą. Taip neskatinamas noras tobulėti ir diskredituojama pati sistema.
Juk minimalaus atlyginimo dydžio nustatymas yra tik viena iš Vyriausybės poveikio priemonių, kuri turėtų veikti sistemoje su kitomis galimybėmis gerinti gyvenimo sąlygas. Kadencijos pabaigoje pateiktas planas keisti biudžetininkų atlyginimų nustatymo tvarką kelia pagrįstą klausimą: o ką jūs veikėt anksčiau? Prieš rinkimus gaunami pasiūlymai dvelkia noru parodyti kad „mums rūpi“. Tuo tarpu šimto be rezultato dirbusių Vyriausybės suformuotų darbo grupių pavyzdys rodo, kad dvelksmui nuvilnijus liksime su ta pačia MMA didinimo panacėja.
Todėl minimalaus atlygio didinimo kaštus derėtų dalintis verslui ir valstybei. Norint, kad daugiau pinigų į rankas savo gerovei gautų mažiausią atlygį gaunantys, reikia tiesiog padidinti neapmokestinamą pajamų dydį iki minimalios algos dydžio. Tuomet reali nauda pasieks tuos, kuriems jos labiausiai reikia.
Stabiliam ekonominės gerovės augimui reikalingas gerai apskaičiuotas minimalios algos kėlimas, pririštas prie vidutinio darbo užmokesčio augimo. Siekiant, kad darbdaviai sklandžiai prisitaikytų prie pasikeitimų, būtinas aiškus ir planingas MMA peržiūrėjimo periodiškumas, paliekant bent pusės metų pereinamąjį laikotarpį iki faktiško pakėlimo. Taip sistema būtų atribota nuo politikų noro būti geraisiais samariečiais kitų sąskaita. Nustatytas santykis galėtų būti koreguojamas Trišalės tarybos sprendimu ir siekti iki 50 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio. Toks santykinis dydis būtų „suvirškinamas“ valstybės ekonomikai ir leistų planingai gerinti sąlygas žemiausias pajamas gaunantiems.
Visgi tenka pastebėti, jog, nepaisant MMA didinimo, pajamų nelygybė Lietuvoje pastaraisiais metais tik augo. Penktadalio didžiausias ir penktadalio mažiausias pajamas gaunančių asmenų atlyginimų vidurkiai skiriasi šešis kartus. O ir kelerių metų statistikos tendencijos nekinta – sparčiausiai pajamos auga daugiausiai uždirbantiems žmonėms. Todėl galima teigti, jog minimalaus darbo užmokesčio padidinimas - lašas problemų jūroje. Esminiai sprendimai turėtų būti susiję su darbo rinkoje nusistovėjusio ne minimalaus, bet vidutinio darbo užmokesčio lygio augimu, kuris paliečia visą viduriniąją klasę.
Juk akivaizdu, kol pajamos didžiojoje dalyje ES šalių bus ženkliai didesnės nei Lietuvoje, emigracijos baigties tikėtis sudėtinga. Atsižvelgiant į dabartines pajamų augimo tendencijas, ES vidurkį pasieksime ne anksčiau kaip 2030 metais. Mūsų augimą ir taip jau pristabdė 4 prarasti metai. Todėl norėdami išlikti kaip tauta, privalome dėti visas pastangas, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turėtų galimybę gauti orų ir šeimos poreikius tenkinantį atlyginimą už savo darbą.
Komentarai