 |
| Gintarė Skaistė |
Po Antrojo pasaulinio karo sunku įsivaizduoti Vokietijoje eksponuojamas svastikas ir saugomas kaip kultūrinį paveldą. 1946 metais vykdytos denacifikacijos metu fašizmo simboliai buvo demonstratyviai sunaikinti. Tačiau užsitęsus Rusijos vykdytai Lietuvos okupacijai, mes tarsi susigyvenome su sovietinio režimo simboliais. Lyg metams prabėgus sovietų nusikaltimai Lietuvai ir lietuviams taptų mažesni. Tarsi įsivaizduojama kultūrinė „vertybė“ būtų reikšmingesnė nei pagarba 20 tūkstančių nukankintų ir nužudytų partizanų bei 280 tūkstančių ištremtų ir į lagerius išvežtų piliečių.
Vis gi ir Lietuvoje jaučiamas noras riboti atbundančią toleranciją nacizmo ir komunizmo režimų idėjoms, uždraudžiant totalitarizmo režimų simbolius bei jų viešą naudojimą. Tam buvo priimti Susirinkimų įstatymo, Administracinių teisės pažeidimų ir Baudžiamojo kodeksų straipsniai. Tačiau šie įstatymai reglamentuoja draudimą naudoti komunizmo ir nacizmo simbolius su tam tikromis išimtimis. Būtent tos išskirtys ir sukelia visuomenėje kylančias diskusijas dėl viešai matomų sovietmečio reliktų, tokių kaip Kauno Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto pilonus „puošiantys“ Lietuvos SSRS herbai ir penkiakampės žvaigždės. Mat įstatymas totalitarinių režimų simbolius leidžia naudoti muziejų veiklos, visuomenės informavimo, švietimo, mokslo, meno, kolekcionavimo, antikvarinės ar sendaikčių prekybos tikslais.
Šalia teisės aktų, kurie reglamentuoja sovietinių simbolių draudimą, Lietuvoje priimtas ir Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, saugantis vertingus objektus ir kūrinius. Juo vadovaudamiesi Kultūros paveldo departamento atstovai teigia, kad Vytauto Didžiojo tilto pilonų „puošyba“ yra vienas iš neatsiejamai saugotinų tilto elementų. Vis gi, prieš eilinį kartą suverčiant bėdą paveldo specialistams, teisiniais dokumentais reikia įvardinti kas yra vertinga, o kas tiesiog primestas svetimkūnis.
Palikti sovietmečio reliktai turi paralelių su vergų ženklinimu, kurį taip pat reglamentavo tuo metu galioję įstatymai. Vergui ant peties įkaitinta geležimi būdavo paliekamas neišdildomas ženklas, kad išsivadavimo atveju šeimininkas galėtų bėglį atpažinti ir susigrąžinti. Taip ir valstybė, okupantų primestus ženklus vadindama saugomu ir vertinamu kultūros paveldu, tarsi laukia šeimininko sugrįžimo.
Jau 24 metus gyvenant nepriklausomoje šalyje, įstatymai turi atspindėti teisėtus piliečių lūkesčius gyventi be vergo ženklo, kaip laisvai tautai. Atsižvelgiant į šalies istorinę patirtį, reikia apsispręsti, kas yra vertingas mūsų šalies kultūrinis ir istorinis palikimas. Matant įvykius panašų likimą išgyvenusioje Ukrainoje, Lietuva turi atsiriboti nuo imperinių Rusijos ambicijų ištrindama bet kokias aliuzijas į brolišką ir draugišką sovietų sąjungą. Pastarosios simbolių saugojimas perša mintį, kad turime abejonių dėl SSRS subyrėjimo ar Lietuvos nepriklausomybės. Lyg komunistinis režimas būtų padaręs teigiamą poveikį mūsų šalies vystimuisi. Todėl kuriant kultūros paveldo vertybių nustatymo metodiką, reikia vertinti ne tik techninę objekto vertę, bet ir jo propaguojamos ideologijos poveikį bei daromą žalą piliečių savigarbai ir tautiniam orumui.
Komentarai