Demokratija - tikslas ar priemonė?


Gintarė Skaistė
Vakar pasibaigusiame Strasbūro Pasaulio demokratijos forume buvo išsakytos įvairios nuomonės dėl demokratijos poreikio. Šioms diskusijoms pagrindo suteikia ir Ukrainoje vykstantys mitingai, kuomet piliečiai bando įtakoti politikus priimti šalies ateičiai svarbius sprendimus. Analogiškai ir lietuviai, palikdami sovietmetį, vertino demokratiją, kadangi tuometinis režimas neleido jokios minčių laisvės. Tuo tarpu dabar, įgavę sprendimo galią, kartais švaisto ją linksmintojams, nuskriaustiesiems ar kitokiems keistuoliams.

Nusivylus dabartinės atstovaujamosios demokratijos veikimu visuomenėje jaučiamas pokyčių poreikis. Taip pat ir Ukrainos atveju, kai politikai elgiasi ne visai taip, kaip tikisi tauta, kyla mintis: ar ne geriau būtų grįžti prie Atėnų modelio, kuomet sprendimus priimdavo tautos susirinkimas?

Dažnai teigiama, jog demokratija netobula, bet geresnio būdo už ją dar neišrasta. Tačiau pasitikėjimas politinėmis partijomis ir politikais visoje Europoje rekordiškai žemas. Į mūsų gyvenimą vis ryžtingiau žengiant elektroninėms priemonėms, gimsta siūlymai įvesti tiesioginę demokratiją, grįstą IT technologijomis. Tokia inovacija – politika be politikų, kai pagrindiniai sprendimai tiek šalies, tiek miesto bendruomenės lygiu priimami interneto pagalba. Kartu įgalinant bendruomenės narius ne tik balsuoti už pateikiamus sprendimus, bet ir kelti savo problemas, siūlyti jų sprendimo būdus.

Anot idėjos skleidėjų, tokiu atveju išvengiama diktatūros, kuri yra nesuderinama su pačia laisva interneto dvasia. Jame dalyvauti gali visi. Todėl arba diktatūra sunaikina internetą, arba internetas sunaikina diktatūrą.

Vis gi, tokiu atveju sunku išvengti chaoso, kai priimdamas sprendimus žmogus vadovaujasi savo gatvės ar namo problemomis, nematydamas viso problemų paketo, kurį turi išspręsti šiuolaikinis politikas. Didelė dalis visuomenės apskritai nežino kaip ir kokie politiniai sprendimai yra priimami, nėra įsitraukę į problemų sprendimus. Matydami žiniasklaidoje vien bloguosius pavyzdžius, šaukia, kad „visi jie tokie“ ir „pasodinti žinos už ką sėdi“.

Norėdami gyventi laisvoje, saugioje ir ekonomiškai patrauklioje aplinkoje, rinkėjai, kaip piliečiai, turi prisiimti atsakomybę bent jau už savus sprendimus. Tačiau žiūrint į balsavimo rezultatus, dažnai iškyla klausimas, ar esame subrendę demokratijai? Žymi Rusijos blog‘erė Irina Yasina Pasaulio demokratijos forumo atidarymo metu pasakojo, jog daugelis jos tautiečių savo balsą atiduoda dėl „bajerio“, neatsižvelgdami į racionalius motyvus, nes netiki savo balso galia. Prie tokių motyvų gražiai dera ir mūsų šalyje nuvilniję skandalai dėl balsų pirkimo kalėjimuose ar prie parduotuvės už kelis litus. Toks visuomenės nusivylimas ir netikėjimas į valdžią atveda dar daugiau klounų ir balsų pirkėjų, kurie suteikia naujų bei išmanesnių motyvų rinkėjams jais nusivilti.

Norint užkirsti kelią tolesniam valdžios degradavimui, reikia suprasti, jog demokratija nėra visuomenės tikslas pats savaime, tai yra tik priemonė tikslams pasiekti. Todėl tik ugdant visuomenės sąmoningumą ir suteikiant visą reikalingą informaciją, galima pakeisti visuomenės požiūrį. Nes ne kas kitas, o pati visuomenė balsuodama kuria savo aplinką.

Komentarai